kontekstas

It's been a while, eh?

Iš tiesų nuo paskutinio įrašo praėjo beveik mėnuo. Tačiau veltui laiko neleidau, tikrai ne. Be savo įprastinės, niekam neįdomios veiklos, užtikrinančios duonos kasnį ir kvortą alaus, buvau įsitraukęs į sodininkystės ir daržininkystės džiaugsmus. Sako, pasaulinės maisto krizės akivaizdoje žemės ūkis tampa itin pelninga industrija. Žėk, gal taip netikėtai, dieną kitą palaisčius, ir išdygs koks milijonas, a? Nežinočiau, ką daryt su tokiu derlium. Ar džiovint, ar kūlt, ar malt reikia?  O gal užvakuot ir šaltai laikyt?

Kaip ten bebūtų iš tų apynių, kuriuos pasodinau prieš 3 savaites, milijono neišspausi. Tačiau džiaugsmo ir katučių plojimų - va tiek ir tiek! Apie šituos sodininkystės džiaugsmus papasakosiu žurnale tikrasalus.lt. Vėliau. Gal ryt.

Ai, taigi buvau atostogų i Indiją išvažiavęs. Grįžau. Patiko. Važiuočiau dar kartą. Čia taip atsakiau į pirmus esminius ofisinius klausimus, užduodamus grįžusiems iš tokių panašių kelionių. Išsamus iliustruotas reportažas irgi bus vėliau. Tikriausiai savaitgalį. 

O tuom tarp, norėčiau visus vilniečius ir miesto svečius pakviesti į naująją galeriją "Tulips & Roses" , kur atidaroma nauja paroda "The Store". Prie viso to meno yra dar viena priežastis ten nueit, kuri aprašyta čia.

Kipras rašė apie nepaprastai patikimus sociologinių tyrimų ir apklausų rezultatus. 

Šiandien buvau apklaustas ir aš. Pasigavo vidury Gedimino pr. mane moteriškaitė (Rait tyrimai, berods), sako, ar galiu paklausti apie jūsų ir jūsų draugų pasitenkinimą gyvenimu (Lietuvoj - numykė). Aš toks visas penktadienio nuotaikos persmelktas, kramtomą gumą burnon ką tik įsimetes, sakau - klauskit.

Pirmas klausimas - iš esmės. Tai ar patenkinti jūsų draugai gyvenimu? 1 - labai nepatenkinti, 10 - labai patenkinti. Dešimt - atsakau ramiai, ir čia pat bandau perkratyt mintyse visus draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų visokeriopos laimės taisyklę. Whatever. Sakykim nėr tokių. Maksimalus pasitenkinimo įvertinimas šiek tiek išmuša iš vėžių moteriškaitę. Ji sekundę kitą neranda, kur tas dešimtukas anketoj, kurį reikia apibraukti.

Antras klausimas šiek tiek išmuša iš vėžių jau mane. Kokias parduotuves labiausiai mėgsta jūsų draugai? WTF? Maxima, Rimi ir t.t. Pradeda ryškėti tikrieji apklausos tikslai. Niekas juk neatsakinėtų į anketos klausimus apie maximas. Reikia įvilkti visa tai į apeliuojantį rūbą. Išdaviau, kad draugai mėgsta Mindaugo g. Maximą, ir kad eis piketuot, jei šita šventovė bus bent trumpam uždaryta, kaip kad jau neatleistinai yra įvykę pernai vasarą arba Kalėdų pirmą dieną. Negalima taip žeisti įtikėjusių jausmų.

Na, o paskui prasideda linksmybės. Kokia lietuviško verslo industrija yra stipri (bla bla, mažmeninė prekyba - suprask "maxima"), kokios lietuviško kapitalo įmonės daugiausia prisideda prie Lietuvos gerovės (bla bla - maxima?), na ir taip toliau, na ir panašiai. 

Užduodama keletas klausimų apie lietuvišką charakterį - ko mes galime pavydėti užsieniui, ir ko užsienis gali pavydėti mums. Norėjau sakyt, kad mums nieko nelieka, kaip tik pavydėt kai kuriam užsieniui alaus, na bet susidraudžiau - ką aš čia kaip koks - dar tik pietų metas, o jau apie alų.

Paklaustas, kas mano draugams svarbiau - pinigai, šeima ar Tėvynė - priesiekiau, kad svarbiausia Tėvynė, ir čia pat perkračiau mintyse draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų šią taisyklę. Sakykim, nėr tokių.

Pabaigai klausia manęs, kokia lietuviško kapitalo įmone aš galėčiau didžiuotis. Ir man iš kart prieš akis ta etiketė - "Lietuviško kapitalo įmonė". "Rinkuškių alus", sakau... O dar tik pietų metas...

Tai va. Buvau apklaustas. Kitą savaitę lauksiu pranešimų žiniasklaidoj, kad Maxima - geriausia parduotuvė pasaulyje.

Šiais laikais rašinėjančių yra daug. Ir daugėja. Susigalvoja žmonės įvairiausių temų ir jomis rašo. Skelbia savo raštus bloguose. Blogai būna įvariausi. Apie muziką, apie alų, apie sportą, apie poltiką. 

Yra blogai skirti maisto gaminimui, žaidimams kortomis, galų gale virtuviniams, arba, jeigu norite - baro - pašnekesiams (kaip kad maniškis).

Negaliu atsistebėti, kiek yra daug pasaulyje dalykų, kuriuos žmonės džiaugiasi galį aprašyti. 

Tą pastebėjo ir toks Russellas, sukūręs pastarojo meto visų blogų blogą, skirtą angliškoms kavinukėms-zabiegalovkėms, kuriose privalu užsisakyti "egg bacon chips and beans!". Ištisa filosofija, kaip viskas turi būti tokioj kavinėj. Puikios nuotraukos. Seilė tįsta.

(O kad sustiprinčiau įspūdį apie savo gourmet polinkius ir gabumus, pasižadu ir aš kada nors parašyti, ką ir kaip reikia daryt valgyt)

Rekomenduoju prie vyno taurės, alaus bokalo ar degtinės stikliuko paskaitinėti šiandieninį "Literatūros ir meno" numerį, kuriame be kita ko:

Straipsnis "Postomodernizmo įtaka maginiam mąstymui, arba magijos įtaka postmodernizmui"
Straipsnis "Roko ištakos 1970-ųjų Kaune"
Straipsnis "Metalo simfonija". Čia apie Metaliką su cituojamais lyrics'ais, įpintais į pasamprotavimus apie metalo ideologiją. Va tai va...

Ir dar šitas eilėraštis:

Šis bei tas apie Luiso Alberto Salvatjeros Stokholmo sindromą
by Aidas Jurašius

paėmė įkaitu mane
mano paties gyvenimas
o gal ir neapėmė
gal svetimų rankų priimtas
ir atiduotas buvau

gyvenimas keičia
vietas kuriose 
slepia mane
ir sergsti 
nuo pašalinių akių
bet kur aš ir eičiau
paleistas
žiemą basas

suriša kartais 
mane gyvenimas
mokesčiais sportu
karščiausiom naujienom
bet niekis
dar sužeisčiau ka nors
ar pats susižeisčiau
nesurištas
toks kerėpla būdamas

leidžia man
mano geras gyvenimas
žiūrėt televizorių
tad žinau aš 
būna žymiai žiauresnių gyvenimų
kur baisiau gerokai
elgias su įkaitais savo

maitina mane
kasdien mylimąja
mano gyvenimas
geras
blogas aš kartais
nedėkingasis
bado streiką paskelbiu
nebenoriu mylimosios

galvoju kartais
o ką 
jei pabėgčiau
nuo savo gyvenimo
bet ką tada
ką prievartaus švelniai
tas toks vienišas
mylimas
tas mano gyvenimas

gyvenimas geras
tas mano gyvenimas