kontekstas

Prieš gerą mėnesį Ragutis atsargiai paskelbė įvedąs į rinką naujieną - Forto Nefiltruotą alų. Pagalvojau susidomėjęs - na va, gal tai bus pirmasis, daugiau mažiau vykęs didžiųjų aludarių bandymas atsigręžti į tikrą alų?

Po Horn English ale fiasko (šis alus parduotuvėse gal pusę metų pabuvo), bendrovė iš Nefiltruoto atsiradimo didelės pompos nedarė, bandydama, matyt, pretenduot į mėgėjų rinką. Tačiau panašu, kad ne tik pristatymas praėjo be pompos. Paltinimas taip pat vyksta nepersistengiant. 

Va, aš esu čia - ta rinka, kuriai tas alus skirtas turėtų būti. Mėgėjas, taip sakant - aficionado, not amateur - Jūsų paslaugoms. Dedu visas įmanomas pastangas rasti aš tą alų, po butelį perkilnoju vos ne visų prekybos centrų alaus lentynas ir kiekvieną kartą patiriu nesėkmę. Na nėr Vilniuj to alaus ir viskas. 

Prašyt draugų, kad paštu iš Kauno atsiųstų, ar ką? Iš vis, ar matėt jį kur prekyboj?

Ne tai, kad aš daug tikiuosi iš to Nefiltruoto. Akivaizdu, nebus jis bottle conditioned šedevras. Na bet paragauti yra smalsu.

Štai tokias dilemas, alaus mėgėjai - aficionados, not amateurs, Jums leidus  - sprendžia Lietuvoje. Nice, eh?

Kipras rašė apie nepaprastai patikimus sociologinių tyrimų ir apklausų rezultatus. 

Šiandien buvau apklaustas ir aš. Pasigavo vidury Gedimino pr. mane moteriškaitė (Rait tyrimai, berods), sako, ar galiu paklausti apie jūsų ir jūsų draugų pasitenkinimą gyvenimu (Lietuvoj - numykė). Aš toks visas penktadienio nuotaikos persmelktas, kramtomą gumą burnon ką tik įsimetes, sakau - klauskit.

Pirmas klausimas - iš esmės. Tai ar patenkinti jūsų draugai gyvenimu? 1 - labai nepatenkinti, 10 - labai patenkinti. Dešimt - atsakau ramiai, ir čia pat bandau perkratyt mintyse visus draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų visokeriopos laimės taisyklę. Whatever. Sakykim nėr tokių. Maksimalus pasitenkinimo įvertinimas šiek tiek išmuša iš vėžių moteriškaitę. Ji sekundę kitą neranda, kur tas dešimtukas anketoj, kurį reikia apibraukti.

Antras klausimas šiek tiek išmuša iš vėžių jau mane. Kokias parduotuves labiausiai mėgsta jūsų draugai? WTF? Maxima, Rimi ir t.t. Pradeda ryškėti tikrieji apklausos tikslai. Niekas juk neatsakinėtų į anketos klausimus apie maximas. Reikia įvilkti visa tai į apeliuojantį rūbą. Išdaviau, kad draugai mėgsta Mindaugo g. Maximą, ir kad eis piketuot, jei šita šventovė bus bent trumpam uždaryta, kaip kad jau neatleistinai yra įvykę pernai vasarą arba Kalėdų pirmą dieną. Negalima taip žeisti įtikėjusių jausmų.

Na, o paskui prasideda linksmybės. Kokia lietuviško verslo industrija yra stipri (bla bla, mažmeninė prekyba - suprask "maxima"), kokios lietuviško kapitalo įmonės daugiausia prisideda prie Lietuvos gerovės (bla bla - maxima?), na ir taip toliau, na ir panašiai. 

Užduodama keletas klausimų apie lietuvišką charakterį - ko mes galime pavydėti užsieniui, ir ko užsienis gali pavydėti mums. Norėjau sakyt, kad mums nieko nelieka, kaip tik pavydėt kai kuriam užsieniui alaus, na bet susidraudžiau - ką aš čia kaip koks - dar tik pietų metas, o jau apie alų.

Paklaustas, kas mano draugams svarbiau - pinigai, šeima ar Tėvynė - priesiekiau, kad svarbiausia Tėvynė, ir čia pat perkračiau mintyse draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų šią taisyklę. Sakykim, nėr tokių.

Pabaigai klausia manęs, kokia lietuviško kapitalo įmone aš galėčiau didžiuotis. Ir man iš kart prieš akis ta etiketė - "Lietuviško kapitalo įmonė". "Rinkuškių alus", sakau... O dar tik pietų metas...

Tai va. Buvau apklaustas. Kitą savaitę lauksiu pranešimų žiniasklaidoj, kad Maxima - geriausia parduotuvė pasaulyje.

Pamenu, vienos iš geresnių trumpųjų atostogų buvo, kai praeitą vasarą su Martynu pakeliavom po Pamarį ir Žemaitiją. Pasivažinėjom mažų miestelių istoriniais grindiniais, aplankėm krašto dvarus ir bažnyčias, pasivaikščiojom takais per pelkes, o įspūdžius sutvirtinom Martyno puikiu alumi. 

Šios reminescencijos paskatino pažadėti sau, kad šią vasarą būtinai patyrinėsiu savo gimtųjų kraštų - Alytaus ir Prienų - neišvaikščiotus takus. Čia kažkada, genamas savo senos svajonės, klaidžiojau po internetinius puslapius apie miškus ir girininkus, ir ką gi - radau visai įdomių rekomendacijų, kokius gamtos paminklus verta aplankyti. 

Štai pavyzdžiui, anot Alytaus miškų urėdijos puslapio, negalima praleisti neaplankius Vidzgirio miško, kuris 1960 m. buvo paskelbtas botaniniu draustiniu. Jame veši 130 metų senumo ąžuolynas, didžiausias Lietuvos skroblynas. Draustinyje auga apie 350 augalų rūšių. Būtinai nuvažiuosim. 

Dar būtinai nuvažiuosim į Balkasodžio botaninį draustinį Dzirmiškių girininkijoje. Pasirodo, tai saugomas 240 ha ploto Nemuno slėnio termofilinių pušynų augalijos kompleksas su retų rūšių augalų augimvietėmis. Jame galima rasti tokių retų augalų kaip kalninė arnika, smėlyninis eraičinas, tamsialapis skiautalūpis.Va taip va.


Na ir žinoma nepraleisim Raudonojo akmens Norūnų miško 44 kvartale. Akmuo iš raudonojo granito, jo ilgis 2,5 metro, o plotis 1,8 metro. 

Prienų krašte gi dar kartą aplankysim Škėvonių geomorfologinį draustinį su jame esančiomis Nemuno kilpomis, na ir žinoma, Velniabliūdžio pelkę.

Tad kas norit gimtąjį kraštą geriau pažint, važiuojam kartu. Nepamirškit, kad dar miestelius reiks aplankyt su jų smuklėm ir aludėm. Vien ko vertas Balbieriškis su savo spirito gamykla. Sakau, gal pas Marčių reiks alaus bačką ta proga užsakyt.

Matėt tuos intarpus per LTV, kur Mildažytė bando įteigti, kad reikia didžiuotis kažkokias neaiškiais tipais, nes matot jie iš Lietuvos kilę? 

Yra ten pasižymėjusių ir nusipelniusių personažų - neneigiu - tačiau, kai prieš pat kovo 11, geriausiu eterio laiku, sakoma, kad bolševikinei Rusijai davėm geležinį Feliksą, o ji mums, atatinkamai Dzeržinskio turgų ir NKVD rojų, na tai kažkaip nejauku darosi...

Na bet aš ne apie tai. Apie daug malonesnius dalykus.

Vartydamas blogų apie alų puslapius, užtikau štai šį. Skaniai skaitomas. Rekomenduoju prieš pietus. Šio blogo autorius - tūlas Thomas "Tom" Cizauskas. Maža to, kad bendravardis, bet panašu, kad dar ir lietuvis. Galbūt nedurnas. Svarbiausia, nusimano apie alų!

Va kuo didžiuotis reikia, draugai.