Ganpatipulę palikom anksti rytą, įsėdę į autobusą, važiuojantį nežinia kur. Tikėjomės, kad autobusas važiuoja į Malvan, miestą pačiuose Maharaštros pietuose, kurį tądien tikėjomės pasiekti. Įlipus paaiškėjo, kad autobusas važiuoja i Goa ir kažkuriam mieste, po kažkurio laiko reikės persėsti į kitą autobusą, kuris mus ir nugabens į Malvaną. Nei kada, nei kur persėsti nebuvo aišku.
Kelionė vyko normaliai, neskaitant to, kad vis daugiau žmonių įlipdavo, o išlipti niekas nesiteikė. Tarp mūsų su Natalija į dvivietę sėdynę be jokių ceremonijų įsitaisė dar dvi indės, o jų vyrai vis taikėsi pasilaikyti man už galvos. Kontrolierius su panašia į Kubos revolicionieriaus uniforma, grąsinančiai rėkdamas jam besipainiojantiems po kojom, kantriai yrėsi per žmonių minią, kiekvieną kartą norėdamas apibilietuoti naujai įlipusius. Grįžęs į autobuso priekį ir radęs savo vietą užimtą, atsivėdėjęs voždavo įžūliam keleviui per galvą, ir vieta beregint būdavo vėl laisva.
Taip nepastebimai prabėgo 6 valandos serpantinais šliaužiančiame autobuse.
Man nesuprantamu būdu kažkuriuo momentu buvo nuspręsta lipti iš autobuso, mat čia turėjo būti mūsų jungiamoji stotelė. Ir iš tiesų - išlipę patekom į gestikuliuojančių ir rėkiančių indų būrį, kurie kone prievarta mus įsodino į čia pat šalia stovėjusį autobusą, vykstantį į Malvaną. Pirmasis mūsų autobusas pajudėjo toliau į Goa, o mes nudardėjom kita kryptimi. Puikus connectionas.
Malvanas - gražus, jaukus, nedidukas miestukas su žvejybiniu uostu. Tai mes išsiaiškinom vėliau, o tik atvykę, ilgai jame neužtrukom - susispraudėm į rikšą ir išbirbėm į Tarkarli, kaimelį už 6 km nuo Malvano, kur buvo jau Jums žinomo MTDC resorto nameliukai. Juose tikėjomės apsistoti, jeigu netyčia atsirastų vietų.
Vietų nebuvo, tad skaniai pavalgėm MTDC restorane po palmėmis (mmm, kokias krevetes ragavom!), ir išsiuntėm merginas ieškoti nakvynės. Mes su Andrium tuomtarp įkalėm dezinfekcijos, mat šis MTDC resortas buvo be pliuso ir alaus ten nepardavinėjo.
1 pav. Tarkarlio pliaže prie žvejų laivoMerginos grįžo greit, puikiai susitvarkę su užduotim. Jau po keliolikos minučių buvom išsinuomoję, nepasikuklinsiu, visą namą su tvarkingais, švariais kambariais. Su visais patogumais, kaip sakoma. Tarp patogumų buvo tai, kad šeimininkas ir kai kurie jo darbuotojai gerai kalbėjo angliškai, kas mums ateityje labai pravertė.
2 pav. Namas Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad dienos Tarkarlyje ir Malvane, buvo ta palaimingos ramybės būsena, kurią keliaujant kartais pavyksta pasiekti, o kartais ir ne. Rytais Tarkarlio pliaže išlydėdavom žvejus į vandenyną (reikia tik pamatyt, kaip jie kovoja su bangomis bandydami išstumti laivus tolyn), dieną slankiojom Malvano turgaus gatvelėm, vakarais aplankydavom permit room and restaurant, yes yes.
3 pav. Malvano gatvė per vidudienio karštį 
4 pav. Baras Malvano skersgatvyje per vakaro karštį
Vandenynas tom dienom buvo nuostabus. Bangos ritosi virš galvų, gąsdindamos ne tik bebraidžiojančius indus, bet kartais jau ir mus pačius. Indų turistai (MTDC resort, pamenat?) nepatikliai žiūrėjo į kažkaip keistai per tas bangas šokinėjačius baltus turistus, patys turkšdamiesi ant kranto ir sušlapdami tik nuo toliausiai nusiritusios bangos. Vat štai tokie nacionaliniai maudymosi ypatumai.
Vienas iš įdomesnių potyrių tom dienom buvo kelionė motorine valtimi per Tarkarli
backwaters į garsiojo žudiko cunamio suformuotą salą vandenyne. Backwaters - tai savotiškos lagūnos ties įtekančios į vandenyną upės žiotimis, išplatintos ir išgilintos potvynių ir atoslūgių. Potvynių metu atrodo, kad upė teka atgal iš jūros.
Sunku patikėti, kad tas cunamis nusiaubęs Tailandą ir Šri Lanką, pasiekė ir šiuos krantus, na bet faktas lieka faktu. Sala tai kaip sala, įdomesnės buvo lagūnos pakrantės, žaliuojančios palmėmis su saulėlydžio nuauksintomis viršūnėmis, ir nusėtos žvejų trobelėmis, dengtomis tų palmių lapais.... Toje vietoje patenkinome savo tropinio vaizdo stereotipą, susiformuotą iš turistinių atvirukų. Tik viskas buvo taip natūralu, čia pat ranka pasiekama, užuodžiama ir paliečiama. Jokios kvailos vakarietiškos turistinės industrijos, jokio overdevelopmento, jokio triukšmo ir alaso. Geras jausmas.
5 pav. Bounty in backwatersBe gamtinių išvykų Tarkarlyje sudalyvavom metinėj religinėj induizimo šventėj - konferencijoj, vykusioj čia pat už mūsų namuko tvoros esančioj šventykloj ir jos priegose. Jau nuo pat ryto buvom pažadinti skambančių būgnų ir dainų/maldų, grojamų tai iš kompakto, tai gyvai. Vakare įkišę galvą į šventyklos teritoriją, buvom itin svetingai priimti švenčiančiųjų, nuprausti ir pavalgydinti. Buvom pristatyti pagrindiniam guru - vyskupui iš Bombėjaus, kuris mielai fotografavosi ir galėjo išpildyti mūsų norus. Tik mes nežinojom ko prašyt. Aš ištrūkęs ankstėliau iš tos fiestos, prie vartų susipažinau su vyskupo vairuotoju, kuris buvo aiškiai ne iš tos religinės bendruomenės. Stovėjo, pastoviai rūkė ir spjaudė po vyskupui priklausančio naujausio TATA džipo ratais.
6 pav. Šventiškos maldos
7 pav. GuruKaip ten bebūtų, šventės dalyvių nuoširdumas žavėjo. Jie aprodė šventyklą, papasakojo apie šventę ir aiškiai džiaugėsi svečiais. Degančių deglų, būgnų ir sitarų transo atmosfera buvo tikrai įspūdinga.
Dienos bėgo ir jau pradėjom galvoti, kur gautis toliau. Lonely Planet išskaitėm apie miestą Nashik ant šventos Godavari upės kranto. Miestas, stovintis ant upės, kuri pagal savo religinę ir apeiginę reikšmę nenusileidžia Gangui, yra garsus kultūrinis ir tikėjimo centras. Verta aplankyti, vienžo. Problema ta, kad jis nuo mūsų yra už 1000 km, o tai Indijoj yra apie 1 para žemiškos kelionės, jei ne daugiau. Atsikandę kratymosi autobusu, dar bandėm ieškoti galimybės keliauti traukiniu, tačiau Malvane paaiškėjo, kad vienintelė bilietų kasa uždaryta iki birželio, mat visi bilietai iki to laiko išpirkti. Tad (viduj džiaugdamiesi) nusprendėm sumokėti ekstra rupijų ir skristi lėktuvu.
Nuostabios 4 dienos Malvane ir Tarkarlyje baigės.
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/community.gif){kind=small}