kontekstas

Murudas - mažas žvejų miestelis/kaimelis, išsidėstęs ant pačio vandenyno kranto. Potvynio metu miesto palmių ševeliūra praktiškai mirksta vandeny.  



1 pav. Murud Murud

Potvyniai ir atoslūgiai Indijos vandenyne plataus mosto - tai vanduo čia pat, tai reikia kėblinti iki jo kelis šimtus metrų. Atoslūgio metu Murude galima džiaugtis dideliu lygiu juosvo smėlio pliažu, kuriame vakarop tiesiog verda gyvenimas. Didžiausias džiaugsmas vaikams - paplūdymys tampa idealia aikšte kriketui. Kriketas - sportas Nr. 1 Indijoj. Indijos kriketo lyga - pati stipriausia ir turtingiausia pasaulyje. Garsus indų kriketo žaidėjas prie Murudo turi krevečių auginimo fermą. Štai taip. 



2 pav. Atoslūgis. Taip palikti asmeninių daiktų nerekomenduojma, nes potvynis - daug greitesnis, nei galvojat

Murudo palūdymy pirmą kartą įmerkėm savo baltus neįdegusius kūnelius į Indijos vandenyną. Mums, norintiems šiaurietiškai atsigaivinti vėsiame vandenyje, teko nusivilti. Vandens temperatūra buvo aukštesnė už kūno temperatūrą. Nemeluoju. Vandenyne jaučiaus kaip vonioj. Ir tik išlipęs supratau tikrą atsigaivinimo esmę. Iki 30 laipsnių įkaitusioje atmosferoje buvo v-ė-s-u. 

Murude praleidom pora neskubrių dienų ir į antros dienos pabaigą jau pradėjom galvoti apie galimybes gautis toliau į pietus. Tikslas - Ganpatipulė (parašyt galiu, ištart - vis dar ne), kaip paaiškėjo vėliau, pasiturinčių indų mėgstama poilsio destinacija. 

Buvo svarstomi įvairūs nusigavimo variantai, skaičiuojamas laikas, kiek gali užtrukti nukeliauti tuos 350 km. autobusu ir traukiniu. Taip besvarstant, prie vieno iš gatvės užkandžių kioskelių, susipažinom su nauju draugu Adi, kuris yra jūrininkas, buvęs Rygoje, tačiau Klaipėdoje - ne. "Aah", pasakė jis, "you are from DAVAI people, I know". Suklasifikavo mus jis dėl turbūt dažnai vartojamo piktybinio žodžio - davai. Davai pasitariam, davai nusiperkam, davai einam, nu davai. Davai tai davai. Užsimezgė pokalbis.

Adis, papasakojęs apie plačią indų sielą, kultūrą, meilę žmogui ir taikai, jokiu būdu nerekomendavo grūstis i Ganpatipulę traukiniu. Tai užimtų labai daug laiko, o ir bilietų gali nebūti. Jis maloniai pasisiūlė suorganizuoti mums mašiną su vairuotoju, kuri už 6 rupijas per kilometrą, nugebens mus ten, kur reikia. Paskaičiavę ir šiaip ir taip, pavertę sumą į litus ir atgal, padalinę ant 4 žmonių, nusprendėm, kad suma sumarum visai nebrangu, todėl sutikom. Adis paskambino kur reikia ir pranešė, kad ryt 10 am prie mūsų viešbučio bus paduota mašina. Yes yes, very nice car, very nice, with AC. "Look", sake išdidžiai Adis, "how it's done in India. No contract, just a man's word". 

Na ok, davai taip, jei taip. 

Pavakarieniavę dar kartą sutikom Adį, tačiau šį kartą jis nebuvo nusiteikęs postringauti apie beribę Indijos žmogaus meilę taikai ir kitam žmogui. Išklausėme jo manifestą apie pūvančią vakarietišką demokratiją, apie artėjančią greitą Indijos komunistų (kuriems, pasirodo, jis priklausąs) pergalę, ir viso Indijos nomenklatūrinio korumpuoto valdžios elito išskerdimą. Mes su Andrium bandėm įsiterpti į jo kraujo šaukimąsi, apeliuodami į pasaulinę meilę, arkažkątai, tačiau jis tik labiau audrinosi, tad teko greitai atsisveikint, nesutarus politiniais klausimais....

Visgi, man regis, jie ten pastoviai kramto ne bananų lapus...

Adžio kraugeriškus vaizdinius teko skubiai nuplauti romu vietiniame permit roome.

Kitą rytą buvom jau bepradedą baimintis, kad politiniai nesutarimai su Adžiu sukliudys jam atsiųsti mums mašiną, tačiau kelios minutės po dešimtos, pasirodė balta Tata Indica. Operatyviai susikrovėm, atsilabinom su viešbučio šeimininku ir pajudėjom į pietus.

Kelionė niekuo perdaug neįsiminė, išskyrus keliomis furų avarijomis, beprotiškais lenkimais serpantinuose, pastoviu signalinimu ir įgytu vairuotojo įdegiu iki alkunės. AC, pasirodo, buvo extra charge, tad važiavom atsidarę visus langus ir kaišiodami pro juos galvas. 

Didvyriškai kentėm karštį (pervažiavus kalnus ir nutolus nuo vandenyno, jis pasidarė piktesnis) ir pramogos dėlei bandėm atspėti indiško signalinimo ypatumus. Atsekėm, kad reikia signalint pajudant, stabdant, esant kelio posūkiui, privažiavus prie sankryžos, lenkiant, pamačius automobilį iš priekio, pamačius bet kokį gyvą padarą, ir dar kokiais 5000 atvejų. Signalint reikia pastoviai. Vėliau Bombėjuje važiavom su taksistu, kurio buvo signalas sugedęs, tai vargšas tiesiog buvo pasmerktas desperatiškai blaškytis ir galiausiai žūti Bombėjaus transporto džiunglėse. Arba signalini, arba stovi. Taškas.

Po 8 valandų kelionės, tiksliai pagal grafiką atvykom į Ganpatipulę, tikėdamiesi apsistoti Maharashtra Tourism Development Corporation - valstybinės turizmo kompanijos - apartamentuose.  Paaiškėjo, kad apartamentus jie gali mums pasiūlyti tik nuo rytdienos, tad teko glaustis kažkokioj skylėj. Viešbutis skelbėsi esąs su wi-fi internet connection, bet sunku buvo tuo patikėti, nes routeris beviltiškai kabėjo laidų raizgalynėje, labiau tarnaudamas namu skruzdėlėms, nei ryšio įrenginiu. 

Už naktį po langais skalijančius šunis, religinių fanatikų visą naktį mušamus būgnus ir kitas linksmybes mums buvo atlyginta kitą rytą. Įsikėlėm į prabangius MTDC resort'o apartamentus su milžiniška terasa ir vaizdu į palmėmis apaugusį geltono smėlio paplūdymį bei mėlyną vandenyną.



3 pav. Vaizdas



4 pav. Banginis

Ganpatipulė - tai miestelis, labiausiai tarp indų įžymus ne MTDC kurortu, o stebuklinga šventykla, stovinčia ant vandenyno kranto. Į ją iš visos Maharaštros suvažiuoja žmonės prašyti, dėkoti, aukoti ir t.t. Kadangi mes kaip tik pataikėm atsidurti Ganpatipulėj ant Indian holiday (vaikų mokyklinės atostogos), tai tokių piligrimų - nuo organizuotų religinių grupių iki turtingų, džipais važiojamų, verslininkų - buvo tikrai nemažai. 



5 pav. Šventa šventykla

Mums Indian spiritual tourists visai netrukdė. Kaip tik buvo įdomu stebėti įvairius indiškos visuomenės pjūvius, spėlioti kaip veikia kastų sistema ir t.t. Ten pirmą kartą pamatėm, kad žmogaus darbas nieko nekainuoja, ir kad paprastus darbus dirbantys žmonės, pasiruošę iškęsti juodžiausias darbo sąlygas, kad tik turėtų tą darbą. 

Ganpatipulėj jautėmės patogiai. Mėgavomės vandenynu, siesta vėsiame kambaryje, alumi ir geru maistu bariuke po palmėmis. Šis MTDC resortas  turizmo komunikacijoje buvo paženklintas pliuso ženklu. Tai reiškė, kad restoranuose yra parduodamas alus, kas neabejotinai iš tikrųjų buvo šitos vietos pliusas. Merginoms užsimanius kokteilių, mums su broliu teko papraikaituoti, kol suradom vienintelį šitam šventam mieste permit roomą (spėjam, jokio permito jis neturėjo), kur įsigijom romo. Bariukas toks iš molio drėbtas, lentom dengtas, kieme pasislėpęs. Kontingentas atitinkamas. Teko surast drąsesnį vietinį, kol mums jį parodė.



6 pav. Baras. Viduj filmuoti ir fotografuoti draudžiama

Pasidarėm po, tipo, ajurvedinį masažą pašiūrėj po palmėm. Aš pasirinkau specialų masažą skaudančiai nugarai, nes tikrai kentėjau nuo per futbolą traumuotos nugaros skausmų. Nu ką jis ten man darė su tais karštais aliejais, tai juokas ėmė. Dabar nebeima, nes pradedu galvoti, kad skausmas dingo būtent nuo tos dienos ir daugiau nebepasirodė. Hmm...

Ai, ir dar buvau stebuklingai išgydytas vieno indų religinio guru, kuris bariuke prie šalia esančio stalo gėrė alų. Bebraidžiodamas basas per smėlį, nusimušiau kojos pirštą. Ištryško kraujas. Tai pamatęs, guru pasikvietė mane prie savo stalo, paseilėjo pirštą ir prispaudė jį prie mano žaizdos. Kai paleido, pasakė, kad jau esu sveikas ir man nėra dėl ko nerimauti. Dar davė abrozdėlį su savo atvaizdu. Aš nerimauti lioviausi, bet parėjęs į kambarį dosniai patepiau išgydytą vietą antibiotiniu tepalu. Kombinacija pasirodė esanti veiksminga. Taip buvau stebuklingu būdu išgelbėtas nuo kraujo užkrėtimo, karštinės ir per ankstyvos mirties.

Sveiki ir pailsėję, ruošėmės atsisveikinti su puikiu MTDC kurortu ir traukti į piečiausią Maharaštros kampą, kur, anot Lonely Planet, paplūdymiai verčia Maldyvus mirti iš pavydo.