kontekstas

Tempiau tempiau aš su tais įspūdžiais iš kelionės, tačiau šitas laisvas pusdienis tikrai kaip koks didžiausias priekaištas privertė sugrįžti prie prisiminimų. Savo pasiteisinimui, galiu pasakyti, kad buvau užsiėmęs ir tikraalus.lt puoselėjimu ir šiaip dėliojau mintis apie kelionę, tačiau pagaliau reikalas iš tikrųjų pribrendo. 

O buvo taip.

Į lėktuvą Helsinkio oro uoste lipom gerai nusiteikę, mat, atskridę iš Vilniaus, gerą pusdienį praleidom tarp Gegužės 1-ąją švenčiančių suomių. Pas juos tai - universitetų absolventų diena ir proga vieną kartą metuose iš kandžių spintose atimti studentiškas kepuraites beigi, užsidėjus ant galvos, pravėdinti gatvėje. Kad nenumirtume iš juoko, besibraudami per kepurėtų suomių jūrą, greitai susiorientavom ir smukom suomiškon smuklėn. Tai tikrai nebuvo klaida. Barzdoto barmeno prie gal trisdešimčia kranų apginkluoto baro vaizdas nuteikė viltingai, o lenta per visą sieną išmarginta alų pavadinimais - dar viltingiau. Puikus pub'as! Apšilom Spitfire eliu, o tada barzdočius įpylė "fin-nish cham-pion beer". Žinoma, džiaugsmo pagautas, neįsidėmėjau jo pavadinimo, tačiau tokio gerai subalansuoto, puikios būklės Indian Pale Ale jau seniai buvau begėręs. Sakyčiau simboliška - prieš kelionę į Indiją. 

Leisdamas pro ausis Natalijos pasiūlymus imti mažą vietoj didelio, įkaliau kelias pintukes to suomiško IPA, tad, kaip jau ir minėjau, nuotaika, lipant į lėtuvą buvo puiki.

Mumbai'us mus pasitiko savo rytiniu karščiu ir eilėmis prie pasų kontrolės, muitinės kontrolės, valiutos keityklos bei taksi booking-ofiso. Sąžiningai jas visas atstovėjom, ir nepraėjus nė valandai jau dardėjom geltonai-juodu taksi nuo signalų gaudžiančiomis miesto gatvėmis. Tikslas - Mumbajaus senasis centras - Kolaba. Ten turėjom susirasti viešbutuką, pasilsėti ir nuspręsti, kurion pusėn judėti artimiausiomis dienomis.



1 pav. Juodai-geltonas taksi

Mumbai (geras tonas reikalauja kirčiuoti pirmą skiemenį) - didžiausios Indijos valstijos Maharaštros sostinė. Gyvena Maharaštroj kažkiek tų šimtų milijonų žmonių, tiksliai nepamenu kiek, na maždaug kaip visoj Europoj. Mumbajuj gal 10 mln. 16? Dydžiu Maharaštra taip pat yra didelė, atleiskit už kalambūrą. Seniau Mumbai vadinosi Bombay ir man labiau patinka senasis pavadinimas. Na, bet ir naujas nieko. Skaičiau laikrašty, kad institucijos, žiniasklaidos priemonės, kurios savo pavadinimuose ar kitur dar vartoja Bombay pavadinimą, patiria didžiulį valdančios Maharaštros nacionalistų partijos spaudimą. Partija savo tikslu iškėlusi išgyvendinti bet kokius Bombėjaus likučius. Na bet patys indai Mumbai vadina Bombay, o Bombay - Mumbai, ir labai dėl to nesijaudina. Maharaštroj oficiali kalba - Marathi. Kaip mums buvo vėliau paaiškinta - hindu tinka kalbėti visoj Indijoj, bet Maharaštroj - pirmiausia marathi. Kai paklausėm, kuo jos skiriasi, gavom atsakymą, kad hindu labai paprasta, nesudėtinga kalba, na tokia kaip anglų. Tai va.

Pirmas įspūdis Indijoj? Jaučiausi didelis. Su savo, noriu pabrėžti, normaliu ūgiu ir svoriu, Indijoj buvau gerokai visus peraugęs. Mano mažasis brolis, kuris yra kiek čiuplesnis, irgi jautės nemažas. Tai, kad nelabai atitinkam indišką standartą vėliau patvirtino mūsų įsigyti marškiniai, kai man teko pirkti bene XXL dydį, o Andriaus nusipirktieji, neilgai delsę, suplyšo per pažastį. Tačiau daugiau nepatogumų dėl savo išmierų per visą kelionę nepatyrėm. Keturiese puikiai tilpom tiek į mažuliukus taksi, tiek į trivietes moto-rikšas, o vairuotojų garbei tenka pasakyti, kad jie nė karto neprašė sumokėti už papildomą svorį.

Lonely Planet pavilioti, apžiūrėjom nakvynės namus, kurie buvo apibūdinti kaip ridiculously clean, nice bargain, ar kažkaip panašiai. Teko nešti iš ten greitą kudašių, nes akivaizdu, kad mūsų ir Lonely Planet nuomonės nesutapo. Ką vėliau supratome, kad aklai ta knyga sekti tikrai negalima - kartais ji pataiko patarti, kartais tikrai šauna pro šoną. Tad nenusiminkit, jei kartais pasinaudosit nevykusiu patarimu. Kaip, pavyzdžiui, mes nenusiminėm.

Trumpai paklaidžioję gatvėmis, įrėmintomis puikiais, anglų valdymo laikais statytais namais, dabar jau apibyrėjusiais ir, na tokiais, indiškos priežiūros, bet nuo to dar paslaptingesniais, nusprendėm nieko per daug nespręsti. Brangiai apsistojom normalaus padorumo viešbutyje krantinės promenade su vaizdu į vandenyną. Visai šalia Indijos Vartų. Kaip balti žmonės.



2 pav. Indijos vartai

Sugriuvom į kambarius atsigauti po pirmojo kultūrinio, atmosferinio, bendravimo šoko. Kai kurie buvo didesniame, kai kurie (tie, kur daugiau sveria) mažesniame. Man tai buvo normaliai, stovėjau aš tvirtai. Net tas gatvių dvokas, sumišęs iš karvių, šunų, žmonių, atsiprašau, ekskremnententų, pūvančių atliekų, maisto, gaminamo tūkstančio prieskonių masaloje, kvapo, visai neerzino. Vėliau pagalvojau, kad tokio kvapo spalva galėtų būti geltona. Atrodė, kad visas oras yra taip nusidažęs. Ne veltui Andrius indiškus aromatus iškart įvardijo vienu - "suknisto kario" - vardu.

Pas berniukus su nenusakomo purvinumo portje uniformomis užsisakėm indiško alaus, šlovingojo Kingfisher. Oi jautė mano širdis, kai išeidinėjau iš suomiškos aludės, kad alaus perspektyva Indijoj bus ne kokia. Maža to, kad jo pastoviai reikėjo "gauti", tai dar jis ir nebuvo vertas tų pastangų... Na gerai, ką aš čia apgaudinėju - taip smagiai tas jų glicerininis lageriukas slydo gerkle (kai gaudavom), kad net daina. Taigi didvyriškai pakėlėm ir šį kultūrinį šoką.

Apie tą alaus gavimą. Na, jo nėra ant kiekvieno kampo. Kaip ir alkoholio apskritai. Jis pardavinėjamas arba viešbučių restoranuose, arba specialų leidimą turinčiuose baruose (permit rooms), arba specialiose parduotuvėse, kurias dažniausiai laiko sikhai, kažkodėl. Nežinau, gal mums ar baltiesiems apskritai ant kaktos parašyta "reikia alaus", nes kai vienam miestuke viešbučio savininko paklausėm "is there any market or shop", jis tipiškai sulingavo galva į šonus, pamojo ranka ir maždaug: "aah yes yes, beer shop beer shop". Mat indai linguoja galva į šonus, kai sako yes, ir viska kartoja du kartus. Kodėl - nežinau. Kaip ir nežinau, kodėl viešbučio savininkas (God bless him) mums iškart beer shopą nurodė.

Kai alus ir miegas šiek tiek grąžino mums jėgas ir protą, buvo nuspręsta: A. kuo greičiau bėgti iš Bombėjaus, B. į šiaurę nedumti, į kalnus neskristi, nevažiuoti, nelipti ir nekopti, C. laikytis arčiau kranto. Reziumė - patyrinėti Maharaštrą į pietus nuo Bombėjaus, laikantis netoli vandenyno, apsistojant mažuose pakrantės miesteliuose. Sprendimas buvo sutvirtintas Kingfisheriu ir Jamesonu iš duty-free. Jamesonas, kaip beje ir Absoliutas, Balantines ar Havana Club, buvo vežami iš Europos išimtinai dezinfekcijos ir virškinimo tikslais, skaičiuojant po šaukštą gėrimo vienam asmeniui prieš ir po valgio, tačiau buvo sudezinfekuoti operatyviai, kelionei neįpusėjus. Greičiausiai dėl to, kad rūpinomės, kad dezinfekcija būtų kruopšti ir užtikrinta.

Pirmasis mūsų tikslas - miestelis Murud, apie 150 km nuo Bombėjaus. Ryte kažkokiu būdu susipratom, kur nusipirkti bilietus į laivą, plaukiantį į Murudo pusę, dar keistesniu būdu susipratom, kuris tas laivas yra, nepaisydami mums per galvas lipančių indų su nešuliais, į tą laivą įlipom ir sėkmingai išplaukėm. 



3 pav. Prisišvartavę laivai. Į kraštinį laivą įlipama ir išlipama per kito laivo denį

Laive susipažinom su proud family man Salimu, kuris su žmona keliavo pas jos gimines į vestuves ir vežė dovanų pietų servizą. Salimo žmona bangų supamame laivelyje neįtikėtinai mikliai piešė sau ant rankos mendhi ornamentus, kuo sukėlė neišvengiamą mūsų merginų susidomėjimą. Kadangi žmonelė taip gražiai margino rankutes, o Salimas šiaip buvo šaunus vyras, išlipus iš laivo, buvo nuspręsta toliau keliauti kartu. Taip ir pigiau ir linksmiau.

Tarpiniame mieste Salimas mikliai suorganizavo šešiavietę moto-rikšą, ir mes jau dardėjom ypatingo linksmumo (suprask duobėtumo) vieškeliu, lydimi susidomėjusių vietinių žvilgsnių. Kelionės metu, kai atsakėme į visus Salimo klausimus, tris kartus pažiurėjome jų vaikų nuotraukas, buvo sutarta, kad užsuksime į žmonos giminaičių namus, kur merginų rankas išpieš mendhi ornamentais. 



4 pav. Šešiavietė moto-rikša. Rikša - tai ir transporto priemonė, ir jos vairuotojas.

Atvykę į svečius, sukėlėme nemažą sumaištį. Ne kiekvieną dieną balti žmonės, matyt, pas juos užsuka. Merginos buvo išpieštos, buvom pavalgydinti skania ožkiena, nusifotografavom su jaunąja, jos seserim, broliais, pusbroliais, dėdėm ir tetom bei dar kartą su broliais. Vargšas rikša visą tą laiką mūsų laukė kieme, kuriame iš kolonėlių jau visu garsu plyšavo indiška estrada. Pasiruošimas vestuvėms vyko pilnu tempu. 



5 pav. Mendhi Mendhi, yes yes. Mendhi ornamentai paišomi chena, nusiplauna per 2 savaites.

Išvažiuojant mums mojo visa familija su Salimu priešaky (jis, aišku, pamiršo duoti savo dalį už kelionę). Gerų pliusų prieš žmonos gimines bičas matyt užsidėjo - atvažiavo su draugais iš Europos (aah, europe europe), su rikša, ne su kokiu autobusu. Šefas, vienu žodžiu. Bet be jokių abejonių, minim jį tik geru žodžiu.

Neilgai trukus, pasiekėm Murudą. Dosniai atsilyginom rikšai, įsikūrėm jaukiam viešbutyje ir jau minėto supratingo savininko buvom nukreipti į beer shopą. Šauni diena.