kontekstas

Pamenu, vienos iš geresnių trumpųjų atostogų buvo, kai praeitą vasarą su Martynu pakeliavom po Pamarį ir Žemaitiją. Pasivažinėjom mažų miestelių istoriniais grindiniais, aplankėm krašto dvarus ir bažnyčias, pasivaikščiojom takais per pelkes, o įspūdžius sutvirtinom Martyno puikiu alumi. 

Šios reminescencijos paskatino pažadėti sau, kad šią vasarą būtinai patyrinėsiu savo gimtųjų kraštų - Alytaus ir Prienų - neišvaikščiotus takus. Čia kažkada, genamas savo senos svajonės, klaidžiojau po internetinius puslapius apie miškus ir girininkus, ir ką gi - radau visai įdomių rekomendacijų, kokius gamtos paminklus verta aplankyti. 

Štai pavyzdžiui, anot Alytaus miškų urėdijos puslapio, negalima praleisti neaplankius Vidzgirio miško, kuris 1960 m. buvo paskelbtas botaniniu draustiniu. Jame veši 130 metų senumo ąžuolynas, didžiausias Lietuvos skroblynas. Draustinyje auga apie 350 augalų rūšių. Būtinai nuvažiuosim. 

Dar būtinai nuvažiuosim į Balkasodžio botaninį draustinį Dzirmiškių girininkijoje. Pasirodo, tai saugomas 240 ha ploto Nemuno slėnio termofilinių pušynų augalijos kompleksas su retų rūšių augalų augimvietėmis. Jame galima rasti tokių retų augalų kaip kalninė arnika, smėlyninis eraičinas, tamsialapis skiautalūpis.Va taip va.


Na ir žinoma nepraleisim Raudonojo akmens Norūnų miško 44 kvartale. Akmuo iš raudonojo granito, jo ilgis 2,5 metro, o plotis 1,8 metro. 

Prienų krašte gi dar kartą aplankysim Škėvonių geomorfologinį draustinį su jame esančiomis Nemuno kilpomis, na ir žinoma, Velniabliūdžio pelkę.

Tad kas norit gimtąjį kraštą geriau pažint, važiuojam kartu. Nepamirškit, kad dar miestelius reiks aplankyt su jų smuklėm ir aludėm. Vien ko vertas Balbieriškis su savo spirito gamykla. Sakau, gal pas Marčių reiks alaus bačką ta proga užsakyt.