kontekstas

Alive and kicking!

All the respect for Masta Silent Flute!

http://www.hardcore.lt/funk/radio/Decibelu-radijas-laida02-08-04-24.mp3

Išaušo nauja era, mielieji!

Nuo šiandienos savo veiklą pradeda Tikro Alaus Draugija ir jos informacinis oficiozas tikrasalus.wordpress.com, kuris greitai bus pasiekiamas ir per www.tikrasalus.lt.

Būdamas išdidžiu TAD'o nariu, kviečiu visus tikro alaus gerbėjus (ne, ne žudyti Vilniaus miesto svečius), bet skaityti tikrasalus.lt žurnalą, šviestis ir aktyviai jungtis į TAD veiklą!

Let the fine beer be with you!

Prieš gerą mėnesį Ragutis atsargiai paskelbė įvedąs į rinką naujieną - Forto Nefiltruotą alų. Pagalvojau susidomėjęs - na va, gal tai bus pirmasis, daugiau mažiau vykęs didžiųjų aludarių bandymas atsigręžti į tikrą alų?

Po Horn English ale fiasko (šis alus parduotuvėse gal pusę metų pabuvo), bendrovė iš Nefiltruoto atsiradimo didelės pompos nedarė, bandydama, matyt, pretenduot į mėgėjų rinką. Tačiau panašu, kad ne tik pristatymas praėjo be pompos. Paltinimas taip pat vyksta nepersistengiant. 

Va, aš esu čia - ta rinka, kuriai tas alus skirtas turėtų būti. Mėgėjas, taip sakant - aficionado, not amateur - Jūsų paslaugoms. Dedu visas įmanomas pastangas rasti aš tą alų, po butelį perkilnoju vos ne visų prekybos centrų alaus lentynas ir kiekvieną kartą patiriu nesėkmę. Na nėr Vilniuj to alaus ir viskas. 

Prašyt draugų, kad paštu iš Kauno atsiųstų, ar ką? Iš vis, ar matėt jį kur prekyboj?

Ne tai, kad aš daug tikiuosi iš to Nefiltruoto. Akivaizdu, nebus jis bottle conditioned šedevras. Na bet paragauti yra smalsu.

Štai tokias dilemas, alaus mėgėjai - aficionados, not amateurs, Jums leidus  - sprendžia Lietuvoje. Nice, eh?

Kipras rašė apie nepaprastai patikimus sociologinių tyrimų ir apklausų rezultatus. 

Šiandien buvau apklaustas ir aš. Pasigavo vidury Gedimino pr. mane moteriškaitė (Rait tyrimai, berods), sako, ar galiu paklausti apie jūsų ir jūsų draugų pasitenkinimą gyvenimu (Lietuvoj - numykė). Aš toks visas penktadienio nuotaikos persmelktas, kramtomą gumą burnon ką tik įsimetes, sakau - klauskit.

Pirmas klausimas - iš esmės. Tai ar patenkinti jūsų draugai gyvenimu? 1 - labai nepatenkinti, 10 - labai patenkinti. Dešimt - atsakau ramiai, ir čia pat bandau perkratyt mintyse visus draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų visokeriopos laimės taisyklę. Whatever. Sakykim nėr tokių. Maksimalus pasitenkinimo įvertinimas šiek tiek išmuša iš vėžių moteriškaitę. Ji sekundę kitą neranda, kur tas dešimtukas anketoj, kurį reikia apibraukti.

Antras klausimas šiek tiek išmuša iš vėžių jau mane. Kokias parduotuves labiausiai mėgsta jūsų draugai? WTF? Maxima, Rimi ir t.t. Pradeda ryškėti tikrieji apklausos tikslai. Niekas juk neatsakinėtų į anketos klausimus apie maximas. Reikia įvilkti visa tai į apeliuojantį rūbą. Išdaviau, kad draugai mėgsta Mindaugo g. Maximą, ir kad eis piketuot, jei šita šventovė bus bent trumpam uždaryta, kaip kad jau neatleistinai yra įvykę pernai vasarą arba Kalėdų pirmą dieną. Negalima taip žeisti įtikėjusių jausmų.

Na, o paskui prasideda linksmybės. Kokia lietuviško verslo industrija yra stipri (bla bla, mažmeninė prekyba - suprask "maxima"), kokios lietuviško kapitalo įmonės daugiausia prisideda prie Lietuvos gerovės (bla bla - maxima?), na ir taip toliau, na ir panašiai. 

Užduodama keletas klausimų apie lietuvišką charakterį - ko mes galime pavydėti užsieniui, ir ko užsienis gali pavydėti mums. Norėjau sakyt, kad mums nieko nelieka, kaip tik pavydėt kai kuriam užsieniui alaus, na bet susidraudžiau - ką aš čia kaip koks - dar tik pietų metas, o jau apie alų.

Paklaustas, kas mano draugams svarbiau - pinigai, šeima ar Tėvynė - priesiekiau, kad svarbiausia Tėvynė, ir čia pat perkračiau mintyse draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų šią taisyklę. Sakykim, nėr tokių.

Pabaigai klausia manęs, kokia lietuviško kapitalo įmone aš galėčiau didžiuotis. Ir man iš kart prieš akis ta etiketė - "Lietuviško kapitalo įmonė". "Rinkuškių alus", sakau... O dar tik pietų metas...

Tai va. Buvau apklaustas. Kitą savaitę lauksiu pranešimų žiniasklaidoj, kad Maxima - geriausia parduotuvė pasaulyje.

Šiais laikais rašinėjančių yra daug. Ir daugėja. Susigalvoja žmonės įvairiausių temų ir jomis rašo. Skelbia savo raštus bloguose. Blogai būna įvariausi. Apie muziką, apie alų, apie sportą, apie poltiką. 

Yra blogai skirti maisto gaminimui, žaidimams kortomis, galų gale virtuviniams, arba, jeigu norite - baro - pašnekesiams (kaip kad maniškis).

Negaliu atsistebėti, kiek yra daug pasaulyje dalykų, kuriuos žmonės džiaugiasi galį aprašyti. 

Tą pastebėjo ir toks Russellas, sukūręs pastarojo meto visų blogų blogą, skirtą angliškoms kavinukėms-zabiegalovkėms, kuriose privalu užsisakyti "egg bacon chips and beans!". Ištisa filosofija, kaip viskas turi būti tokioj kavinėj. Puikios nuotraukos. Seilė tįsta.

(O kad sustiprinčiau įspūdį apie savo gourmet polinkius ir gabumus, pasižadu ir aš kada nors parašyti, ką ir kaip reikia daryt valgyt)

Nors ir balandžio 1-oji, tačiau norėčiau kai ką brūkštelti visai ne linksma ir ne juokinga tema. 

Turbūt jau girdėjote apie Kultūros ministerijos ir VšĮ "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" konfliktą dėl neva neskaidraus Europos kultūros sostinės programos lėšų panaudojimo. Konfliktas keistas atrodo jau ir tuo, kad viešai ginčijasi iš esmės įstaigos steigėja su pačia įstaiga, tačiau dar liūdniau viskas pasidaro, kai pabandai šiame konflikte įžvelgti simptomatiškai apgailėtiną Lietuvos kultūros administravimo būklę.

Kultūros ministerija, atlikdama audito procedūras, kurios ko gero labiau tiktų pelno siekiančiai organizacijai, o ne meno projektus organizuojančiai įstaigai, teigia, kad šiurkščiai pažeistos lėšų panaudojimo procedūros, viskas daroma neskaidriai ir pan. Štai šitoj vietoj šuo ir yra pakastas. Kultūros ministerija ir visi kiti kultūros funkcionieriai nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki dabar vis dar kiša Lietuvos meną ir kultūrą po sovietinio biurokratizmo mašina, narpliodama meninkus ir kultūros organizacijas į nepateisinamas ir nemotyvuotas biurokratijos pinkles. Meno projektai kišami po tuo pačiu volu kaip ministerijų mašinų pirkimas, patalpų remontas, biurokratų kelionės. Tik ar iš tiesų po tuo pačiu? Juk meno projektai ir kultūrinės iniciatyvos žūsta, o biurokratinis aparatas klesti.

Kultūros ministerija kaip institucija atsakinga už kultūros plėtrą ir vystymą, veikdama Lietuvos Respublikos vardu, iki šiol nepadarė nieko, kad būtų sukurta normali ir civilizuota Lietuvos kultūros finansavimo ir paramos sistema, užtikrinanti, kad menininkai būtų skatinami kurti, kad kultūros organizacijos būtų skatinamos rodyti iniciatyvą organizuojant projektus, kad kultūra ir menas nebūtų tik 60 metų gyvuojanti "Žaldokynė" (prisiekiu, nieko neturiu prieš šį spektaklį) arba tik ministro džiazo festivalis.

Ar ne laikas būtų turėti tokias meno ir kultūros projektų finansavimo taisykles, kurios neverstų menininkų bėgti nuo nesuvokiamos biurokratijos kuo toliau, o užtikrintų realią paramą ir palaikymą. Ar ne laikas sukurti realios menininkų finansinės autonomijos galimybę. Ar ne laikas nustoti vertinti meną ir kultūrą kaip statybų biznį?

Visiškai nekomentuodamas konkrečių faktų dėl lėšų skaidrumo, ir nebūdamas nei menininkas nei kultūros veikėjas, noriu tik palaikyti tų žmonių, kurie dirba su Europos kultūros sostinės renginiais ir stengiasi, kad nors kas nors pas mus įvyktų, siekius. Sėkmės jiems.

O ką manot jūs?

Pamenu, vienos iš geresnių trumpųjų atostogų buvo, kai praeitą vasarą su Martynu pakeliavom po Pamarį ir Žemaitiją. Pasivažinėjom mažų miestelių istoriniais grindiniais, aplankėm krašto dvarus ir bažnyčias, pasivaikščiojom takais per pelkes, o įspūdžius sutvirtinom Martyno puikiu alumi. 

Šios reminescencijos paskatino pažadėti sau, kad šią vasarą būtinai patyrinėsiu savo gimtųjų kraštų - Alytaus ir Prienų - neišvaikščiotus takus. Čia kažkada, genamas savo senos svajonės, klaidžiojau po internetinius puslapius apie miškus ir girininkus, ir ką gi - radau visai įdomių rekomendacijų, kokius gamtos paminklus verta aplankyti. 

Štai pavyzdžiui, anot Alytaus miškų urėdijos puslapio, negalima praleisti neaplankius Vidzgirio miško, kuris 1960 m. buvo paskelbtas botaniniu draustiniu. Jame veši 130 metų senumo ąžuolynas, didžiausias Lietuvos skroblynas. Draustinyje auga apie 350 augalų rūšių. Būtinai nuvažiuosim. 

Dar būtinai nuvažiuosim į Balkasodžio botaninį draustinį Dzirmiškių girininkijoje. Pasirodo, tai saugomas 240 ha ploto Nemuno slėnio termofilinių pušynų augalijos kompleksas su retų rūšių augalų augimvietėmis. Jame galima rasti tokių retų augalų kaip kalninė arnika, smėlyninis eraičinas, tamsialapis skiautalūpis.Va taip va.


Na ir žinoma nepraleisim Raudonojo akmens Norūnų miško 44 kvartale. Akmuo iš raudonojo granito, jo ilgis 2,5 metro, o plotis 1,8 metro. 

Prienų krašte gi dar kartą aplankysim Škėvonių geomorfologinį draustinį su jame esančiomis Nemuno kilpomis, na ir žinoma, Velniabliūdžio pelkę.

Tad kas norit gimtąjį kraštą geriau pažint, važiuojam kartu. Nepamirškit, kad dar miestelius reiks aplankyt su jų smuklėm ir aludėm. Vien ko vertas Balbieriškis su savo spirito gamykla. Sakau, gal pas Marčių reiks alaus bačką ta proga užsakyt.

Pirmoji absoliutaus "no-bullshit" Decibelų radijo, įjungto, užvesto ir vairuojamo Gojko Mitičiaus aka Nebyliojo Fleitisto, laida. Tu privalai paklausyt!

Nebūk ameba!
Ką pagauni, tą turi!

http://www.hardcore.lt/funk/radio/Decibelu-radijas-laida01-08-03-14.mp3

Matėt tuos intarpus per LTV, kur Mildažytė bando įteigti, kad reikia didžiuotis kažkokias neaiškiais tipais, nes matot jie iš Lietuvos kilę? 

Yra ten pasižymėjusių ir nusipelniusių personažų - neneigiu - tačiau, kai prieš pat kovo 11, geriausiu eterio laiku, sakoma, kad bolševikinei Rusijai davėm geležinį Feliksą, o ji mums, atatinkamai Dzeržinskio turgų ir NKVD rojų, na tai kažkaip nejauku darosi...

Na bet aš ne apie tai. Apie daug malonesnius dalykus.

Vartydamas blogų apie alų puslapius, užtikau štai šį. Skaniai skaitomas. Rekomenduoju prieš pietus. Šio blogo autorius - tūlas Thomas "Tom" Cizauskas. Maža to, kad bendravardis, bet panašu, kad dar ir lietuvis. Galbūt nedurnas. Svarbiausia, nusimano apie alų!

Va kuo didžiuotis reikia, draugai.

Rekomenduoju prie vyno taurės, alaus bokalo ar degtinės stikliuko paskaitinėti šiandieninį "Literatūros ir meno" numerį, kuriame be kita ko:

Straipsnis "Postomodernizmo įtaka maginiam mąstymui, arba magijos įtaka postmodernizmui"
Straipsnis "Roko ištakos 1970-ųjų Kaune"
Straipsnis "Metalo simfonija". Čia apie Metaliką su cituojamais lyrics'ais, įpintais į pasamprotavimus apie metalo ideologiją. Va tai va...

Ir dar šitas eilėraštis:

Šis bei tas apie Luiso Alberto Salvatjeros Stokholmo sindromą
by Aidas Jurašius

paėmė įkaitu mane
mano paties gyvenimas
o gal ir neapėmė
gal svetimų rankų priimtas
ir atiduotas buvau

gyvenimas keičia
vietas kuriose 
slepia mane
ir sergsti 
nuo pašalinių akių
bet kur aš ir eičiau
paleistas
žiemą basas

suriša kartais 
mane gyvenimas
mokesčiais sportu
karščiausiom naujienom
bet niekis
dar sužeisčiau ka nors
ar pats susižeisčiau
nesurištas
toks kerėpla būdamas

leidžia man
mano geras gyvenimas
žiūrėt televizorių
tad žinau aš 
būna žymiai žiauresnių gyvenimų
kur baisiau gerokai
elgias su įkaitais savo

maitina mane
kasdien mylimąja
mano gyvenimas
geras
blogas aš kartais
nedėkingasis
bado streiką paskelbiu
nebenoriu mylimosios

galvoju kartais
o ką 
jei pabėgčiau
nuo savo gyvenimo
bet ką tada
ką prievartaus švelniai
tas toks vienišas
mylimas
tas mano gyvenimas

gyvenimas geras
tas mano gyvenimas

 Bet gi koks ažiotažas sukilęs dėl to Tai Ką? ir Zima atgimimo!.. Kai pagalvoji, smagūs laikai buvo, tikėjom tuo, ką darėm, linksminomės. Aišku, dabar irgi linksma bus, tačiau jau vis tiek susimąstau, kaip čia begrojant neapsijuokus prieš savo keturiolikmetį krikšto sūnų, praeinantį Čekasino saksofono mokyklą. 

Bet vienas dalykas yra aiškus ir nepakitęs - FYAM, punk rock forever, two fingers in the air!!!

ps. Ai, ir labai džiaugiuosi, kad prisiminiau Salomėjos partiją.

Šį kartą paveikslais

Vakar dalyvavau diskusijoje su A. Kaušpėdu, kuri jo iniciatyva buvo apie ekologiją. Diskusija kai kurių daugžodžiaujančių dalyvių ("valdžia nieko nedaro, aplink vieni kyšininkai") dėka buvo tuščia ir niekur nevedanti, tačiau p. Kaušpėdas davė jai gerą pradžią, perskaitydamas straipsnį su James Lovelock mintimis apie pasaulio ateitį.

James Lovelock - Gajos teorijos kūrėjas, teigiantis, kad Žemė yra vieningas gyvas organizmas, turintis savo imuninę sistemą, galintis sirgti ir sveikti, apsisaugoti nuo neigiamų jo sveikatą įtakojančių veiksnių. Tai, ką išgyvename dabar - milžinišką užterštumą, miškų iškirtimą, beatodairišką žemės išteklių sunaudojimą ir iššvaistymą - visa tai sukels neišvengiamą apsauginę Žemės reakciją. Praktiškai ši reakcija jau prasidėjo. Žemė pradėjo siųsti pirmuosius globalaus atšilimo signalus. Anot Lovelock'o, Žemėje yra viskas susiję - nuo jos gelmių iki stratosferos - ir visa tai gali būti panaudojama išsigelbėjimui. Štai pvz., per paskutinius kelis milijonus metų Saulės temperatūra ženkliai padidėjo, tačiau Žemė savo biosferos dėka sureguliavo šią papildomą karščio bangą. 

Lovelock prognozuoja, kad Žemei reaguojant į katastrofišką žmogaus veiklą, iki 2025 m. vidutinė žemės oro temperatūra pakils 8 laipsniais, arkties ledynai ištirps, o taifūnai, tornadai ir žemės drebėjimų sukelti potvyniai taps kasdienybe. Iki 2040 m. didžioji dalis Amerikos, Kinija ir Indija taps dykumomis, o Majamis ir Londonas atsidurs po vandeniu. Gyventi tinkamomis taps tik šiaurinės teritorijos - Skandinavija, Sibiras. Kinai, dykumos stumiami, kelsis šiauriau - į Rusiją, todėl kinų-rusų karas neišvengiamas. Per trumpą laikotarpį žmonių skaičius sumažės nuo 6,5 milijardo iki 500 mln.

Pasak Lovelock'o, Žemei gelbėjantis, ji bus priversta sunaikinti ligos prežastį - žmogiškąją rasę. O po to Žemė pradės sveikti. Sveikimas gali trukti, ir šimtą tukstančių, ir milijoną metų, tačiau jis įvyks. Tik be žmonių.

Pesimistinis scenarijus, tačiau verčiantis susimastyti, ar ne? Padiskutuokim.

Čia dar apie Lovelock.

... o štai bičiulis Paul Nevermind, buvo vienas iš tikrai nedaugelio brolių ir seserų lietuvių, kurie galėjo paimti ir skaityti originalųjį Mažvydo "Katekizmą". Nerealu.

Žiūrėjau žiūrėjau aš tuos reklaminius Indijos filmukus per Travel channel, ir atsitiko taip, kad visiškai neplanuotai jau turim bilietus į Mumbai. Taigi mielieji, any suggestions for itinerary? 

Beje, tas šauktukas vietoj "i" šalies brandinge kietai atrodo...

Perskaičiau Times straipsnį apie tai, kad Anglijoj planuojama CCTV kameras jau naudoti ir mokesčių (baudų) už parkavimą rinkimui. Būdami ir taip jau ko gero labiausiai sekama visuomene Europoj, anglai savo vyriausybės dėka dar labiau priartės prie orveliško rojaus. 

Žinoma, parkavimo pažeidėjų filmavimas yra smulkmena, nes, anot šio sumanymo autorių, papildomos surinktos lėšos bus panaudojamos tik kilniems tikslams (infrastruktūrai gerinti). Tačiau tai man priminė pradedančias rutuliotis diskusijas apie vadinamąją "Stepfordo visuomenę", kurioje greitu laiku visi gyvensime. Apie jos kontroversišką prigimtį vienas pirmųjų pradėjo kalbėti BT įdarbintas futurologas Ian Pearson, kurio paskaitą klausiau, visai neseniai viešėdamas Londone. Štai trumpa jo (galbūt subjektyvių) įžvalgų santrauka. Taigi, quo vadis?

Čia dar daugiau Ian Pearson minčių, kas bus po 2025.

Na ką gi... Panašu kad blogų karštinė palietė ir mane, tad pradėjęs galvoti, kad turiu ką pasakyti ir be to dar galiu tai ir užrašyti, susikūriau šį žurnalėlį. Matysim, kaip seksis, žinant, koks nepastovus (turėčiau, turbūt, sakyti - tingus) esu rašeiva. Galbūt užrašai bus labiau sau pačiam, nes pastebejau, kad perkopęs trečią dešimtį imu pamiršti daug minčių, tad laikui bėgant paskum iš jų nei pasijuoksi, nei pasinaudosi. Na, o galbūt ir kam nors kitiems bus įdomu šį bei tą paskaitinėti.

Įrašai bus tik iš mano gyvenimo ir interesų konteksto (kaip ir sufleruoja pavadinimas). Bičiuliai ir artimieji galbūt perskaitys ir kitokią pavadinimo prasmę. Gyvenu ir žaidžiu daugybėje gyvenimo laukų, tad apie tai ir dainuosim, kaip sakoma. Na jau apie futbolą, alų ir gerą maistą tai tikrai parašysiu.

Cheers and hey ho lets go!