kontekstas

...o bičiulis Jonas jiems padeda

Ankstyvą rytą pasikrovėme į išsinuomotą Tata Indica su vairuotoju ir išdūmėme į Goa oro uostą, kur tikėjomės rasti kokį nebrangų skrydį į Bombėjų. Bandymai nusipirkti bilietus internetu baigėsi nesėkme, nes indų aviakompanijų internetiniai puslapiai atsisakydavo priimti užsienietiškas kredito korteles. Indiška e-komercija - indams, vienu žodžiu.

Pakeliui supratome, kaip iš pagrindų skiriasi Maharaštra ir Goa. Tik pervažiavus sieną, pakelės pradėjo mirgėti nuo angliškų užrašų, alkoholio reklamų, barų ir restoranų neonų. Aiškiai matėsi, kad daugelis Goa verslų orientuoti į turizmo industriją, dirbančią vakariečiams. Dairėmės pro Tatos langą ir džiaugėmės, kad išbraukėm Goa iš mūsų kelionių maršruto.

Oro uoste pasitiko mus būriai automatais ginkluotų policininkų ir būriai iš autobusų virstančių lietuvių turistų, "pailsėjusių" Goa kurorte kokiam nors. Nu negali neatskirt lietuvių - kai pamatai blondinę su aptemptais šviesiai mėlynais džinsais, siuvinėtais stiklo karoliukais, baltom "špilkom" ir ryškiaspalviu makiažu - iš kart viskas pasidaro aišku. Vyrai - su baltais šortais, maikėm be rankovių ir tais rankinukais per petį. Jezusmarija, ale vot kurortinio turisto rūšis... Gerai, kad išbraukėm Goa iš savo maršruto...

Kasoj be problemų nusipirkom pigiausius bilietus į Bombėjų popietiniam skrydžiui. Pamokėm kasininkę naudotis kortelių nuskaitymo aparatu. Iš pradžių nežinojo iš vis kur tą kortelę kišti (teko parodyt), o kai aparatas paprašė pin'o, tai turbūt pagalvojo, kad sugadino ką nors. Edukacinę misiją įvykdėm sėkmingai, o moteriškė lengviau atsikvėpė, kai už mūsų stovėję pirkėjai pasisakė mokėsią grynais.

Skrydis į Bombėjų truko valandą, vargšės skrydžio palydovės net nespėjo visiems keleiviams maisto išdalint, nors bėgiojo po prakaitu. Bombėjus pasitiko mus savo pridvisusia popietės kaitra. Neilgai delsę, po trumpų, bet intensyvių derybų iš kažkokios fiktyvios "turizmo" bendrovės, kurią sudarė taksistas, trys indai ant kampo ir vairuotojas, išsinuomavom nepakeičiamą Tata Indica ir pajudėjom Nashiko link. Kas mus šiek tiek nustebino, kad iš tiesų tie indai ant kampo nė nebandė iš mūsų nusukti daug pinigų, plėšti negirdėtą kainą ar pan.  Gal ir buvo kas nors lost in translation, tačiau galų gale suderėjom sąžiningas 6 ar 7 rupijas už kilometrą. Šitos Tatos prekinė išvaizda buvo prasčiausia iš visų iki tol buvusių, tačiau tai mums nelabai rūpėjo. Rūpėjo kuo greičiau dingti iš to Bombėjaus.

Autostrada  Bombėjus-Nashikas (vietom asfaltuota, vietom nelabai) buvo kimšte prikimšta sunkvežimių, motociklų ir jaučiais traukiamų vežimų. Stūmėmės lėtai. Vėl teko pajusti lenkimo serpantinuose jaudulį. Šį kart naktinį.

Nashike atsiradom vėlai vakare, per daug neieškoję, apsistojom brangiam (indiškais standartais), nelabai tokių pinigų vertam viešbuty. Per dieną sukorę virš tūkstančio kilometrų, nelabai turėjom jėgų daryti viešbučių rinkos tyrimą.

Nashikas šiek tiek nustebino. Tikėjomės ramaus kultūros lopšio šventos upės vingių prieglobstyje, o patekom į 2 mln. didmiesčio beprotybę. Iš pradžių tai glumino. Bėgom iš Bombėjaus, bet nelabai kur pavyko pabėgt. Iš ryto išėję ieškot kito viešbutuko, nėrėm į moto-rikšų burzgimo ir išmetamų juodų dūmų pripildytas gatves, su šiukšlinais kelkraščiais, šiukšlynuose besirausiančiomis karvėmis ir rėkiančiais, bet ką parduodančiais prekeiviais. Ir dar tas karštis...

Vėliau paaiškėjo, kad pirmas įspūdis buvo jei ne klaidingas, tai bent neišsamus. Miestas buvo svetingas, įvairiapusiškas, visai nevarginantis ir neįkyrus. Suradom pigų jaukų viešbutuką pačiame centre, kur išsinuomojom šeimyninius apartamentus su ar ne 4 ventiliatoriais. Šie įrenginiai atskirai paminėtini, nes lydėjo mus visą kelionę, maišydami orą viešbučių kambarių palubėse ir darydami buvimą viduje visai pakeliamą ir netgi malonų.

Nashikas pirmiausia įžymus daugybe inuizmo šventyklų ir yra vienas iš pagrindinių piligrimystės centrų Indijoje. Skelbiama, kad pagal bendrą apsilankiusių piligrimų skaičių jis pasaulyje nusileidžia tik Mekai. Kas 12 metų mieste and Godavari upės krantų vyksta didžiulės masinės apeigos - Kumbhamela, kur švęsti susirenka arti 2 milijonų žmonių. Kasmet vyksta mažesnės šventės. Nashike yra bene 13 itin reikšmingų šventyklų, todėl dažnai sutiksi žmogų, kuris čia lankosi su dvasine misija. Sutikau vieną vidutinio amžiaus indą, kuris iš Delio atvyko melstis, kad neseniai mirusios mamos siela, išsivaduotų iš paskutinių žemiškų ryšių (kaip supratau - nenoro palikti savo šeimos) ir keliautų sau laisva į kitą pavidalą. Tokios maldos trunka apie 10 dienų ir tai yra paskutinė sūnaus pareiga motinai.



1 pav. Maudynės prie šventyklos

Gyvenome netoli pagrindinės miesto šventyklos - Panchavati. Ji, kaip beje ir dauguma kitų, stovi visai šalia minėtos šventos Godavari upės, kurioje vyksta ir apeiginės maudynės, ir plukdomi numirėliai į paskutinę kelionę, ir aukojamos gėlės dievams, ir skalbiama, ir plaunamos moto-rikšos, na ir šiaip vyksta gyvenimas. Įmerkiau ir aš vieną koją upėn. Sakau, gal futbolą žaidžiant padės.

Čia pat šalia šventyklų įsikūręs plataus masto daržovių, prieskonių ir apeiginių prekių turgus. Taip pat keletas kirpyklų (pora meistrų norėjo primygtinai mane nuskust), galanterijos parduotuvė, sulčių baras ir t.t. Viskas piligrimų patogumui. 

Upės krantai sujungti vos ne kas 50 metrų esančiais tiltais, po kuriais taip pat vyksta gyvenimas. Kas miega, kas bendrauja, kas ratu susėdę suktinę suka. Kitame upės krante - prekeivių pasaulis - nuo apatinio trikotažo iki buitinės technikos ir aukso dirbinių. Kaip vieninteliai baltieji mieste sulaukėm nemažai dėmesio, tačiau jokio priekabiavimo, įkyraus bendravimo ar primygtinio siūlymo pirkti. Labai oriai tie indai elgėsi. 



2 pav. Nashiko gražuolės

Dar Nashikas įžymus savo budistiniais kalne iškirstais Paandav urvais, kuriuose gyveno ir meldėsi budistų bendruomenės beveik 2000 metų. Įspūdingas dalykas iš tiesų. 24 uoloj iškirstos salės, įspūdingos Budos statulos, altoriai. Ir viskas iš vientiso akmens. Didžiosios salės su puikia akustika - kai užgiedojo trys besimeldžiantys vienoje iš salių, tai net šiurpuliukai kūnu ėjo. Iš tiesų įspūdingas, neįprastas ir keliantis pagarbą reginys.



3 pav. Paandav urvai

Paskutinė Nashiko įžymybė, kurią aplankėme, tai netoliese esantys Sula (Saulės) vynuogynai. Sudegustavom jų vynus (pusė bėdos tokie, neypatingi, bet ir ne blogi - po dviejų savaičių indiško alaus gėrimo - tikra atgaiva), nu ir ką.... Baigės atostogos....

Kitą dieną traukiniu parsigavom į Bombėjų, padarėm privalomą suvenyrų apsipirkimą, ir nespėjom nė apsidairyt, kaip vėl gėrėm alų Helsinkio oro uoste. 



4 pav. Traukiny su laisvom vietom prastai

Ech... Tiek pamatyta, tiek nepamatyta.... 

Į budinčius klausimus atsakau - taip, patiko, taip, dar ten grįščiau. 

Ganpatipulę palikom anksti rytą, įsėdę į autobusą, važiuojantį nežinia kur. Tikėjomės, kad autobusas važiuoja į Malvan, miestą pačiuose Maharaštros pietuose, kurį tądien tikėjomės pasiekti. Įlipus paaiškėjo, kad autobusas važiuoja i Goa ir kažkuriam mieste, po kažkurio laiko reikės persėsti į kitą autobusą, kuris mus ir nugabens į Malvaną. Nei kada, nei kur persėsti nebuvo aišku. 

Kelionė vyko normaliai, neskaitant to, kad vis daugiau žmonių įlipdavo, o išlipti niekas nesiteikė. Tarp mūsų su Natalija į dvivietę sėdynę be jokių ceremonijų įsitaisė dar dvi indės, o jų vyrai vis taikėsi pasilaikyti man už galvos. Kontrolierius su panašia į Kubos revolicionieriaus uniforma, grąsinančiai rėkdamas jam besipainiojantiems po kojom, kantriai yrėsi per žmonių minią, kiekvieną kartą norėdamas apibilietuoti naujai įlipusius. Grįžęs į autobuso priekį ir radęs savo vietą užimtą, atsivėdėjęs voždavo įžūliam keleviui per galvą, ir vieta beregint būdavo vėl laisva. 

Taip nepastebimai prabėgo 6 valandos serpantinais šliaužiančiame autobuse.

Man nesuprantamu būdu kažkuriuo momentu buvo nuspręsta lipti iš autobuso, mat čia turėjo būti mūsų jungiamoji stotelė. Ir iš tiesų - išlipę patekom į gestikuliuojančių ir rėkiančių indų būrį, kurie kone prievarta mus įsodino į čia pat šalia stovėjusį autobusą, vykstantį į Malvaną. Pirmasis mūsų autobusas pajudėjo toliau į Goa, o mes nudardėjom kita kryptimi. Puikus connectionas.

Malvanas - gražus, jaukus, nedidukas miestukas su žvejybiniu uostu. Tai mes išsiaiškinom vėliau, o tik atvykę, ilgai jame neužtrukom - susispraudėm į rikšą ir išbirbėm į Tarkarli, kaimelį už 6 km nuo Malvano, kur buvo jau Jums žinomo MTDC resorto nameliukai. Juose tikėjomės apsistoti, jeigu netyčia atsirastų vietų. 

Vietų nebuvo, tad skaniai pavalgėm MTDC restorane po palmėmis (mmm, kokias krevetes ragavom!), ir išsiuntėm merginas ieškoti nakvynės. Mes su Andrium tuomtarp įkalėm dezinfekcijos, mat šis MTDC resortas buvo be pliuso ir alaus ten nepardavinėjo. 



1 pav. Tarkarlio pliaže prie žvejų laivo

Merginos grįžo greit, puikiai susitvarkę su užduotim. Jau po keliolikos minučių buvom išsinuomoję, nepasikuklinsiu, visą namą su tvarkingais, švariais kambariais. Su visais patogumais, kaip sakoma. Tarp patogumų buvo tai, kad šeimininkas ir kai kurie jo darbuotojai gerai kalbėjo angliškai, kas mums ateityje labai pravertė.



2 pav. Namas 

Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad dienos Tarkarlyje ir Malvane, buvo ta palaimingos ramybės būsena, kurią keliaujant kartais pavyksta pasiekti, o kartais ir ne. Rytais Tarkarlio pliaže išlydėdavom žvejus į vandenyną (reikia tik pamatyt, kaip jie kovoja su bangomis bandydami išstumti laivus tolyn), dieną slankiojom Malvano turgaus gatvelėm, vakarais aplankydavom permit room and restaurant, yes yes.



3 pav. Malvano gatvė per vidudienio karštį 



4 pav. Baras Malvano skersgatvyje per vakaro karštį

Vandenynas tom dienom buvo nuostabus. Bangos ritosi virš galvų, gąsdindamos ne tik bebraidžiojančius indus, bet kartais jau ir mus pačius. Indų turistai (MTDC resort, pamenat?) nepatikliai žiūrėjo į kažkaip keistai per tas bangas šokinėjačius baltus turistus, patys turkšdamiesi ant kranto ir sušlapdami tik nuo toliausiai nusiritusios bangos. Vat štai tokie nacionaliniai maudymosi ypatumai. 

Vienas iš įdomesnių potyrių tom dienom buvo kelionė motorine valtimi per Tarkarli backwaters į garsiojo žudiko cunamio suformuotą salą vandenyne. Backwaters - tai savotiškos lagūnos ties įtekančios į vandenyną upės žiotimis, išplatintos ir išgilintos potvynių ir atoslūgių. Potvynių metu atrodo, kad upė teka atgal iš jūros. 

Sunku patikėti, kad tas cunamis nusiaubęs Tailandą ir Šri Lanką, pasiekė ir šiuos krantus, na bet faktas lieka faktu. Sala tai kaip sala, įdomesnės buvo lagūnos pakrantės, žaliuojančios palmėmis su saulėlydžio nuauksintomis viršūnėmis, ir nusėtos žvejų trobelėmis, dengtomis tų palmių lapais.... Toje vietoje patenkinome savo tropinio vaizdo stereotipą, susiformuotą iš turistinių atvirukų. Tik viskas buvo taip natūralu, čia pat ranka pasiekama, užuodžiama ir paliečiama. Jokios kvailos vakarietiškos turistinės industrijos, jokio overdevelopmento, jokio triukšmo ir alaso. Geras jausmas.



5 pav. Bounty in backwaters

Be gamtinių išvykų Tarkarlyje sudalyvavom metinėj religinėj induizimo šventėj - konferencijoj, vykusioj čia pat už mūsų namuko tvoros esančioj šventykloj ir jos priegose. Jau nuo pat ryto buvom pažadinti skambančių būgnų ir dainų/maldų, grojamų tai iš kompakto, tai gyvai. Vakare įkišę galvą į šventyklos teritoriją, buvom itin svetingai priimti švenčiančiųjų, nuprausti ir pavalgydinti. Buvom pristatyti pagrindiniam guru - vyskupui iš Bombėjaus, kuris mielai fotografavosi ir galėjo išpildyti mūsų norus. Tik mes nežinojom ko prašyt. Aš ištrūkęs ankstėliau iš tos fiestos, prie vartų susipažinau su vyskupo vairuotoju, kuris buvo aiškiai ne iš tos religinės bendruomenės. Stovėjo, pastoviai rūkė ir spjaudė po vyskupui priklausančio naujausio TATA džipo ratais. 



6 pav. Šventiškos maldos



7 pav. Guru

Kaip ten bebūtų, šventės dalyvių nuoširdumas žavėjo. Jie aprodė šventyklą, papasakojo apie šventę ir aiškiai džiaugėsi svečiais. Degančių deglų, būgnų ir sitarų transo atmosfera buvo tikrai įspūdinga.

Dienos bėgo ir jau pradėjom galvoti, kur gautis toliau. Lonely Planet išskaitėm apie miestą Nashik ant šventos Godavari upės kranto. Miestas, stovintis ant upės, kuri pagal savo religinę ir apeiginę reikšmę nenusileidžia Gangui, yra garsus kultūrinis ir tikėjimo centras. Verta aplankyti, vienžo. Problema ta, kad jis nuo mūsų yra už 1000 km, o tai Indijoj yra apie 1 para žemiškos kelionės, jei ne daugiau. Atsikandę kratymosi autobusu, dar bandėm ieškoti galimybės keliauti traukiniu, tačiau Malvane paaiškėjo, kad vienintelė bilietų kasa uždaryta iki birželio, mat visi bilietai iki to laiko išpirkti. Tad (viduj džiaugdamiesi) nusprendėm sumokėti ekstra rupijų ir skristi lėktuvu. 

Nuostabios 4 dienos Malvane ir Tarkarlyje baigės.

Murudas - mažas žvejų miestelis/kaimelis, išsidėstęs ant pačio vandenyno kranto. Potvynio metu miesto palmių ševeliūra praktiškai mirksta vandeny.  



1 pav. Murud Murud

Potvyniai ir atoslūgiai Indijos vandenyne plataus mosto - tai vanduo čia pat, tai reikia kėblinti iki jo kelis šimtus metrų. Atoslūgio metu Murude galima džiaugtis dideliu lygiu juosvo smėlio pliažu, kuriame vakarop tiesiog verda gyvenimas. Didžiausias džiaugsmas vaikams - paplūdymys tampa idealia aikšte kriketui. Kriketas - sportas Nr. 1 Indijoj. Indijos kriketo lyga - pati stipriausia ir turtingiausia pasaulyje. Garsus indų kriketo žaidėjas prie Murudo turi krevečių auginimo fermą. Štai taip. 



2 pav. Atoslūgis. Taip palikti asmeninių daiktų nerekomenduojma, nes potvynis - daug greitesnis, nei galvojat

Murudo palūdymy pirmą kartą įmerkėm savo baltus neįdegusius kūnelius į Indijos vandenyną. Mums, norintiems šiaurietiškai atsigaivinti vėsiame vandenyje, teko nusivilti. Vandens temperatūra buvo aukštesnė už kūno temperatūrą. Nemeluoju. Vandenyne jaučiaus kaip vonioj. Ir tik išlipęs supratau tikrą atsigaivinimo esmę. Iki 30 laipsnių įkaitusioje atmosferoje buvo v-ė-s-u. 

Murude praleidom pora neskubrių dienų ir į antros dienos pabaigą jau pradėjom galvoti apie galimybes gautis toliau į pietus. Tikslas - Ganpatipulė (parašyt galiu, ištart - vis dar ne), kaip paaiškėjo vėliau, pasiturinčių indų mėgstama poilsio destinacija. 

Buvo svarstomi įvairūs nusigavimo variantai, skaičiuojamas laikas, kiek gali užtrukti nukeliauti tuos 350 km. autobusu ir traukiniu. Taip besvarstant, prie vieno iš gatvės užkandžių kioskelių, susipažinom su nauju draugu Adi, kuris yra jūrininkas, buvęs Rygoje, tačiau Klaipėdoje - ne. "Aah", pasakė jis, "you are from DAVAI people, I know". Suklasifikavo mus jis dėl turbūt dažnai vartojamo piktybinio žodžio - davai. Davai pasitariam, davai nusiperkam, davai einam, nu davai. Davai tai davai. Užsimezgė pokalbis.

Adis, papasakojęs apie plačią indų sielą, kultūrą, meilę žmogui ir taikai, jokiu būdu nerekomendavo grūstis i Ganpatipulę traukiniu. Tai užimtų labai daug laiko, o ir bilietų gali nebūti. Jis maloniai pasisiūlė suorganizuoti mums mašiną su vairuotoju, kuri už 6 rupijas per kilometrą, nugebens mus ten, kur reikia. Paskaičiavę ir šiaip ir taip, pavertę sumą į litus ir atgal, padalinę ant 4 žmonių, nusprendėm, kad suma sumarum visai nebrangu, todėl sutikom. Adis paskambino kur reikia ir pranešė, kad ryt 10 am prie mūsų viešbučio bus paduota mašina. Yes yes, very nice car, very nice, with AC. "Look", sake išdidžiai Adis, "how it's done in India. No contract, just a man's word". 

Na ok, davai taip, jei taip. 

Pavakarieniavę dar kartą sutikom Adį, tačiau šį kartą jis nebuvo nusiteikęs postringauti apie beribę Indijos žmogaus meilę taikai ir kitam žmogui. Išklausėme jo manifestą apie pūvančią vakarietišką demokratiją, apie artėjančią greitą Indijos komunistų (kuriems, pasirodo, jis priklausąs) pergalę, ir viso Indijos nomenklatūrinio korumpuoto valdžios elito išskerdimą. Mes su Andrium bandėm įsiterpti į jo kraujo šaukimąsi, apeliuodami į pasaulinę meilę, arkažkątai, tačiau jis tik labiau audrinosi, tad teko greitai atsisveikint, nesutarus politiniais klausimais....

Visgi, man regis, jie ten pastoviai kramto ne bananų lapus...

Adžio kraugeriškus vaizdinius teko skubiai nuplauti romu vietiniame permit roome.

Kitą rytą buvom jau bepradedą baimintis, kad politiniai nesutarimai su Adžiu sukliudys jam atsiųsti mums mašiną, tačiau kelios minutės po dešimtos, pasirodė balta Tata Indica. Operatyviai susikrovėm, atsilabinom su viešbučio šeimininku ir pajudėjom į pietus.

Kelionė niekuo perdaug neįsiminė, išskyrus keliomis furų avarijomis, beprotiškais lenkimais serpantinuose, pastoviu signalinimu ir įgytu vairuotojo įdegiu iki alkunės. AC, pasirodo, buvo extra charge, tad važiavom atsidarę visus langus ir kaišiodami pro juos galvas. 

Didvyriškai kentėm karštį (pervažiavus kalnus ir nutolus nuo vandenyno, jis pasidarė piktesnis) ir pramogos dėlei bandėm atspėti indiško signalinimo ypatumus. Atsekėm, kad reikia signalint pajudant, stabdant, esant kelio posūkiui, privažiavus prie sankryžos, lenkiant, pamačius automobilį iš priekio, pamačius bet kokį gyvą padarą, ir dar kokiais 5000 atvejų. Signalint reikia pastoviai. Vėliau Bombėjuje važiavom su taksistu, kurio buvo signalas sugedęs, tai vargšas tiesiog buvo pasmerktas desperatiškai blaškytis ir galiausiai žūti Bombėjaus transporto džiunglėse. Arba signalini, arba stovi. Taškas.

Po 8 valandų kelionės, tiksliai pagal grafiką atvykom į Ganpatipulę, tikėdamiesi apsistoti Maharashtra Tourism Development Corporation - valstybinės turizmo kompanijos - apartamentuose.  Paaiškėjo, kad apartamentus jie gali mums pasiūlyti tik nuo rytdienos, tad teko glaustis kažkokioj skylėj. Viešbutis skelbėsi esąs su wi-fi internet connection, bet sunku buvo tuo patikėti, nes routeris beviltiškai kabėjo laidų raizgalynėje, labiau tarnaudamas namu skruzdėlėms, nei ryšio įrenginiu. 

Už naktį po langais skalijančius šunis, religinių fanatikų visą naktį mušamus būgnus ir kitas linksmybes mums buvo atlyginta kitą rytą. Įsikėlėm į prabangius MTDC resort'o apartamentus su milžiniška terasa ir vaizdu į palmėmis apaugusį geltono smėlio paplūdymį bei mėlyną vandenyną.



3 pav. Vaizdas



4 pav. Banginis

Ganpatipulė - tai miestelis, labiausiai tarp indų įžymus ne MTDC kurortu, o stebuklinga šventykla, stovinčia ant vandenyno kranto. Į ją iš visos Maharaštros suvažiuoja žmonės prašyti, dėkoti, aukoti ir t.t. Kadangi mes kaip tik pataikėm atsidurti Ganpatipulėj ant Indian holiday (vaikų mokyklinės atostogos), tai tokių piligrimų - nuo organizuotų religinių grupių iki turtingų, džipais važiojamų, verslininkų - buvo tikrai nemažai. 



5 pav. Šventa šventykla

Mums Indian spiritual tourists visai netrukdė. Kaip tik buvo įdomu stebėti įvairius indiškos visuomenės pjūvius, spėlioti kaip veikia kastų sistema ir t.t. Ten pirmą kartą pamatėm, kad žmogaus darbas nieko nekainuoja, ir kad paprastus darbus dirbantys žmonės, pasiruošę iškęsti juodžiausias darbo sąlygas, kad tik turėtų tą darbą. 

Ganpatipulėj jautėmės patogiai. Mėgavomės vandenynu, siesta vėsiame kambaryje, alumi ir geru maistu bariuke po palmėmis. Šis MTDC resortas  turizmo komunikacijoje buvo paženklintas pliuso ženklu. Tai reiškė, kad restoranuose yra parduodamas alus, kas neabejotinai iš tikrųjų buvo šitos vietos pliusas. Merginoms užsimanius kokteilių, mums su broliu teko papraikaituoti, kol suradom vienintelį šitam šventam mieste permit roomą (spėjam, jokio permito jis neturėjo), kur įsigijom romo. Bariukas toks iš molio drėbtas, lentom dengtas, kieme pasislėpęs. Kontingentas atitinkamas. Teko surast drąsesnį vietinį, kol mums jį parodė.



6 pav. Baras. Viduj filmuoti ir fotografuoti draudžiama

Pasidarėm po, tipo, ajurvedinį masažą pašiūrėj po palmėm. Aš pasirinkau specialų masažą skaudančiai nugarai, nes tikrai kentėjau nuo per futbolą traumuotos nugaros skausmų. Nu ką jis ten man darė su tais karštais aliejais, tai juokas ėmė. Dabar nebeima, nes pradedu galvoti, kad skausmas dingo būtent nuo tos dienos ir daugiau nebepasirodė. Hmm...

Ai, ir dar buvau stebuklingai išgydytas vieno indų religinio guru, kuris bariuke prie šalia esančio stalo gėrė alų. Bebraidžiodamas basas per smėlį, nusimušiau kojos pirštą. Ištryško kraujas. Tai pamatęs, guru pasikvietė mane prie savo stalo, paseilėjo pirštą ir prispaudė jį prie mano žaizdos. Kai paleido, pasakė, kad jau esu sveikas ir man nėra dėl ko nerimauti. Dar davė abrozdėlį su savo atvaizdu. Aš nerimauti lioviausi, bet parėjęs į kambarį dosniai patepiau išgydytą vietą antibiotiniu tepalu. Kombinacija pasirodė esanti veiksminga. Taip buvau stebuklingu būdu išgelbėtas nuo kraujo užkrėtimo, karštinės ir per ankstyvos mirties.

Sveiki ir pailsėję, ruošėmės atsisveikinti su puikiu MTDC kurortu ir traukti į piečiausią Maharaštros kampą, kur, anot Lonely Planet, paplūdymiai verčia Maldyvus mirti iš pavydo.

Tempiau tempiau aš su tais įspūdžiais iš kelionės, tačiau šitas laisvas pusdienis tikrai kaip koks didžiausias priekaištas privertė sugrįžti prie prisiminimų. Savo pasiteisinimui, galiu pasakyti, kad buvau užsiėmęs ir tikraalus.lt puoselėjimu ir šiaip dėliojau mintis apie kelionę, tačiau pagaliau reikalas iš tikrųjų pribrendo. 

O buvo taip.

Į lėktuvą Helsinkio oro uoste lipom gerai nusiteikę, mat, atskridę iš Vilniaus, gerą pusdienį praleidom tarp Gegužės 1-ąją švenčiančių suomių. Pas juos tai - universitetų absolventų diena ir proga vieną kartą metuose iš kandžių spintose atimti studentiškas kepuraites beigi, užsidėjus ant galvos, pravėdinti gatvėje. Kad nenumirtume iš juoko, besibraudami per kepurėtų suomių jūrą, greitai susiorientavom ir smukom suomiškon smuklėn. Tai tikrai nebuvo klaida. Barzdoto barmeno prie gal trisdešimčia kranų apginkluoto baro vaizdas nuteikė viltingai, o lenta per visą sieną išmarginta alų pavadinimais - dar viltingiau. Puikus pub'as! Apšilom Spitfire eliu, o tada barzdočius įpylė "fin-nish cham-pion beer". Žinoma, džiaugsmo pagautas, neįsidėmėjau jo pavadinimo, tačiau tokio gerai subalansuoto, puikios būklės Indian Pale Ale jau seniai buvau begėręs. Sakyčiau simboliška - prieš kelionę į Indiją. 

Leisdamas pro ausis Natalijos pasiūlymus imti mažą vietoj didelio, įkaliau kelias pintukes to suomiško IPA, tad, kaip jau ir minėjau, nuotaika, lipant į lėtuvą buvo puiki.

Mumbai'us mus pasitiko savo rytiniu karščiu ir eilėmis prie pasų kontrolės, muitinės kontrolės, valiutos keityklos bei taksi booking-ofiso. Sąžiningai jas visas atstovėjom, ir nepraėjus nė valandai jau dardėjom geltonai-juodu taksi nuo signalų gaudžiančiomis miesto gatvėmis. Tikslas - Mumbajaus senasis centras - Kolaba. Ten turėjom susirasti viešbutuką, pasilsėti ir nuspręsti, kurion pusėn judėti artimiausiomis dienomis.



1 pav. Juodai-geltonas taksi

Mumbai (geras tonas reikalauja kirčiuoti pirmą skiemenį) - didžiausios Indijos valstijos Maharaštros sostinė. Gyvena Maharaštroj kažkiek tų šimtų milijonų žmonių, tiksliai nepamenu kiek, na maždaug kaip visoj Europoj. Mumbajuj gal 10 mln. 16? Dydžiu Maharaštra taip pat yra didelė, atleiskit už kalambūrą. Seniau Mumbai vadinosi Bombay ir man labiau patinka senasis pavadinimas. Na, bet ir naujas nieko. Skaičiau laikrašty, kad institucijos, žiniasklaidos priemonės, kurios savo pavadinimuose ar kitur dar vartoja Bombay pavadinimą, patiria didžiulį valdančios Maharaštros nacionalistų partijos spaudimą. Partija savo tikslu iškėlusi išgyvendinti bet kokius Bombėjaus likučius. Na bet patys indai Mumbai vadina Bombay, o Bombay - Mumbai, ir labai dėl to nesijaudina. Maharaštroj oficiali kalba - Marathi. Kaip mums buvo vėliau paaiškinta - hindu tinka kalbėti visoj Indijoj, bet Maharaštroj - pirmiausia marathi. Kai paklausėm, kuo jos skiriasi, gavom atsakymą, kad hindu labai paprasta, nesudėtinga kalba, na tokia kaip anglų. Tai va.

Pirmas įspūdis Indijoj? Jaučiausi didelis. Su savo, noriu pabrėžti, normaliu ūgiu ir svoriu, Indijoj buvau gerokai visus peraugęs. Mano mažasis brolis, kuris yra kiek čiuplesnis, irgi jautės nemažas. Tai, kad nelabai atitinkam indišką standartą vėliau patvirtino mūsų įsigyti marškiniai, kai man teko pirkti bene XXL dydį, o Andriaus nusipirktieji, neilgai delsę, suplyšo per pažastį. Tačiau daugiau nepatogumų dėl savo išmierų per visą kelionę nepatyrėm. Keturiese puikiai tilpom tiek į mažuliukus taksi, tiek į trivietes moto-rikšas, o vairuotojų garbei tenka pasakyti, kad jie nė karto neprašė sumokėti už papildomą svorį.

Lonely Planet pavilioti, apžiūrėjom nakvynės namus, kurie buvo apibūdinti kaip ridiculously clean, nice bargain, ar kažkaip panašiai. Teko nešti iš ten greitą kudašių, nes akivaizdu, kad mūsų ir Lonely Planet nuomonės nesutapo. Ką vėliau supratome, kad aklai ta knyga sekti tikrai negalima - kartais ji pataiko patarti, kartais tikrai šauna pro šoną. Tad nenusiminkit, jei kartais pasinaudosit nevykusiu patarimu. Kaip, pavyzdžiui, mes nenusiminėm.

Trumpai paklaidžioję gatvėmis, įrėmintomis puikiais, anglų valdymo laikais statytais namais, dabar jau apibyrėjusiais ir, na tokiais, indiškos priežiūros, bet nuo to dar paslaptingesniais, nusprendėm nieko per daug nespręsti. Brangiai apsistojom normalaus padorumo viešbutyje krantinės promenade su vaizdu į vandenyną. Visai šalia Indijos Vartų. Kaip balti žmonės.



2 pav. Indijos vartai

Sugriuvom į kambarius atsigauti po pirmojo kultūrinio, atmosferinio, bendravimo šoko. Kai kurie buvo didesniame, kai kurie (tie, kur daugiau sveria) mažesniame. Man tai buvo normaliai, stovėjau aš tvirtai. Net tas gatvių dvokas, sumišęs iš karvių, šunų, žmonių, atsiprašau, ekskremnententų, pūvančių atliekų, maisto, gaminamo tūkstančio prieskonių masaloje, kvapo, visai neerzino. Vėliau pagalvojau, kad tokio kvapo spalva galėtų būti geltona. Atrodė, kad visas oras yra taip nusidažęs. Ne veltui Andrius indiškus aromatus iškart įvardijo vienu - "suknisto kario" - vardu.

Pas berniukus su nenusakomo purvinumo portje uniformomis užsisakėm indiško alaus, šlovingojo Kingfisher. Oi jautė mano širdis, kai išeidinėjau iš suomiškos aludės, kad alaus perspektyva Indijoj bus ne kokia. Maža to, kad jo pastoviai reikėjo "gauti", tai dar jis ir nebuvo vertas tų pastangų... Na gerai, ką aš čia apgaudinėju - taip smagiai tas jų glicerininis lageriukas slydo gerkle (kai gaudavom), kad net daina. Taigi didvyriškai pakėlėm ir šį kultūrinį šoką.

Apie tą alaus gavimą. Na, jo nėra ant kiekvieno kampo. Kaip ir alkoholio apskritai. Jis pardavinėjamas arba viešbučių restoranuose, arba specialų leidimą turinčiuose baruose (permit rooms), arba specialiose parduotuvėse, kurias dažniausiai laiko sikhai, kažkodėl. Nežinau, gal mums ar baltiesiems apskritai ant kaktos parašyta "reikia alaus", nes kai vienam miestuke viešbučio savininko paklausėm "is there any market or shop", jis tipiškai sulingavo galva į šonus, pamojo ranka ir maždaug: "aah yes yes, beer shop beer shop". Mat indai linguoja galva į šonus, kai sako yes, ir viska kartoja du kartus. Kodėl - nežinau. Kaip ir nežinau, kodėl viešbučio savininkas (God bless him) mums iškart beer shopą nurodė.

Kai alus ir miegas šiek tiek grąžino mums jėgas ir protą, buvo nuspręsta: A. kuo greičiau bėgti iš Bombėjaus, B. į šiaurę nedumti, į kalnus neskristi, nevažiuoti, nelipti ir nekopti, C. laikytis arčiau kranto. Reziumė - patyrinėti Maharaštrą į pietus nuo Bombėjaus, laikantis netoli vandenyno, apsistojant mažuose pakrantės miesteliuose. Sprendimas buvo sutvirtintas Kingfisheriu ir Jamesonu iš duty-free. Jamesonas, kaip beje ir Absoliutas, Balantines ar Havana Club, buvo vežami iš Europos išimtinai dezinfekcijos ir virškinimo tikslais, skaičiuojant po šaukštą gėrimo vienam asmeniui prieš ir po valgio, tačiau buvo sudezinfekuoti operatyviai, kelionei neįpusėjus. Greičiausiai dėl to, kad rūpinomės, kad dezinfekcija būtų kruopšti ir užtikrinta.

Pirmasis mūsų tikslas - miestelis Murud, apie 150 km nuo Bombėjaus. Ryte kažkokiu būdu susipratom, kur nusipirkti bilietus į laivą, plaukiantį į Murudo pusę, dar keistesniu būdu susipratom, kuris tas laivas yra, nepaisydami mums per galvas lipančių indų su nešuliais, į tą laivą įlipom ir sėkmingai išplaukėm. 



3 pav. Prisišvartavę laivai. Į kraštinį laivą įlipama ir išlipama per kito laivo denį

Laive susipažinom su proud family man Salimu, kuris su žmona keliavo pas jos gimines į vestuves ir vežė dovanų pietų servizą. Salimo žmona bangų supamame laivelyje neįtikėtinai mikliai piešė sau ant rankos mendhi ornamentus, kuo sukėlė neišvengiamą mūsų merginų susidomėjimą. Kadangi žmonelė taip gražiai margino rankutes, o Salimas šiaip buvo šaunus vyras, išlipus iš laivo, buvo nuspręsta toliau keliauti kartu. Taip ir pigiau ir linksmiau.

Tarpiniame mieste Salimas mikliai suorganizavo šešiavietę moto-rikšą, ir mes jau dardėjom ypatingo linksmumo (suprask duobėtumo) vieškeliu, lydimi susidomėjusių vietinių žvilgsnių. Kelionės metu, kai atsakėme į visus Salimo klausimus, tris kartus pažiurėjome jų vaikų nuotraukas, buvo sutarta, kad užsuksime į žmonos giminaičių namus, kur merginų rankas išpieš mendhi ornamentais. 



4 pav. Šešiavietė moto-rikša. Rikša - tai ir transporto priemonė, ir jos vairuotojas.

Atvykę į svečius, sukėlėme nemažą sumaištį. Ne kiekvieną dieną balti žmonės, matyt, pas juos užsuka. Merginos buvo išpieštos, buvom pavalgydinti skania ožkiena, nusifotografavom su jaunąja, jos seserim, broliais, pusbroliais, dėdėm ir tetom bei dar kartą su broliais. Vargšas rikša visą tą laiką mūsų laukė kieme, kuriame iš kolonėlių jau visu garsu plyšavo indiška estrada. Pasiruošimas vestuvėms vyko pilnu tempu. 



5 pav. Mendhi Mendhi, yes yes. Mendhi ornamentai paišomi chena, nusiplauna per 2 savaites.

Išvažiuojant mums mojo visa familija su Salimu priešaky (jis, aišku, pamiršo duoti savo dalį už kelionę). Gerų pliusų prieš žmonos gimines bičas matyt užsidėjo - atvažiavo su draugais iš Europos (aah, europe europe), su rikša, ne su kokiu autobusu. Šefas, vienu žodžiu. Bet be jokių abejonių, minim jį tik geru žodžiu.

Neilgai trukus, pasiekėm Murudą. Dosniai atsilyginom rikšai, įsikūrėm jaukiam viešbutyje ir jau minėto supratingo savininko buvom nukreipti į beer shopą. Šauni diena.

It's been a while, eh?

Iš tiesų nuo paskutinio įrašo praėjo beveik mėnuo. Tačiau veltui laiko neleidau, tikrai ne. Be savo įprastinės, niekam neįdomios veiklos, užtikrinančios duonos kasnį ir kvortą alaus, buvau įsitraukęs į sodininkystės ir daržininkystės džiaugsmus. Sako, pasaulinės maisto krizės akivaizdoje žemės ūkis tampa itin pelninga industrija. Žėk, gal taip netikėtai, dieną kitą palaisčius, ir išdygs koks milijonas, a? Nežinočiau, ką daryt su tokiu derlium. Ar džiovint, ar kūlt, ar malt reikia?  O gal užvakuot ir šaltai laikyt?

Kaip ten bebūtų iš tų apynių, kuriuos pasodinau prieš 3 savaites, milijono neišspausi. Tačiau džiaugsmo ir katučių plojimų - va tiek ir tiek! Apie šituos sodininkystės džiaugsmus papasakosiu žurnale tikrasalus.lt. Vėliau. Gal ryt.

Ai, taigi buvau atostogų i Indiją išvažiavęs. Grįžau. Patiko. Važiuočiau dar kartą. Čia taip atsakiau į pirmus esminius ofisinius klausimus, užduodamus grįžusiems iš tokių panašių kelionių. Išsamus iliustruotas reportažas irgi bus vėliau. Tikriausiai savaitgalį. 

O tuom tarp, norėčiau visus vilniečius ir miesto svečius pakviesti į naująją galeriją "Tulips & Roses" , kur atidaroma nauja paroda "The Store". Prie viso to meno yra dar viena priežastis ten nueit, kuri aprašyta čia.

Alive and kicking!

All the respect for Masta Silent Flute!

http://www.hardcore.lt/funk/radio/Decibelu-radijas-laida02-08-04-24.mp3

Išaušo nauja era, mielieji!

Nuo šiandienos savo veiklą pradeda Tikro Alaus Draugija ir jos informacinis oficiozas tikrasalus.wordpress.com, kuris greitai bus pasiekiamas ir per www.tikrasalus.lt.

Būdamas išdidžiu TAD'o nariu, kviečiu visus tikro alaus gerbėjus (ne, ne žudyti Vilniaus miesto svečius), bet skaityti tikrasalus.lt žurnalą, šviestis ir aktyviai jungtis į TAD veiklą!

Let the fine beer be with you!

Prieš gerą mėnesį Ragutis atsargiai paskelbė įvedąs į rinką naujieną - Forto Nefiltruotą alų. Pagalvojau susidomėjęs - na va, gal tai bus pirmasis, daugiau mažiau vykęs didžiųjų aludarių bandymas atsigręžti į tikrą alų?

Po Horn English ale fiasko (šis alus parduotuvėse gal pusę metų pabuvo), bendrovė iš Nefiltruoto atsiradimo didelės pompos nedarė, bandydama, matyt, pretenduot į mėgėjų rinką. Tačiau panašu, kad ne tik pristatymas praėjo be pompos. Paltinimas taip pat vyksta nepersistengiant. 

Va, aš esu čia - ta rinka, kuriai tas alus skirtas turėtų būti. Mėgėjas, taip sakant - aficionado, not amateur - Jūsų paslaugoms. Dedu visas įmanomas pastangas rasti aš tą alų, po butelį perkilnoju vos ne visų prekybos centrų alaus lentynas ir kiekvieną kartą patiriu nesėkmę. Na nėr Vilniuj to alaus ir viskas. 

Prašyt draugų, kad paštu iš Kauno atsiųstų, ar ką? Iš vis, ar matėt jį kur prekyboj?

Ne tai, kad aš daug tikiuosi iš to Nefiltruoto. Akivaizdu, nebus jis bottle conditioned šedevras. Na bet paragauti yra smalsu.

Štai tokias dilemas, alaus mėgėjai - aficionados, not amateurs, Jums leidus  - sprendžia Lietuvoje. Nice, eh?

Kipras rašė apie nepaprastai patikimus sociologinių tyrimų ir apklausų rezultatus. 

Šiandien buvau apklaustas ir aš. Pasigavo vidury Gedimino pr. mane moteriškaitė (Rait tyrimai, berods), sako, ar galiu paklausti apie jūsų ir jūsų draugų pasitenkinimą gyvenimu (Lietuvoj - numykė). Aš toks visas penktadienio nuotaikos persmelktas, kramtomą gumą burnon ką tik įsimetes, sakau - klauskit.

Pirmas klausimas - iš esmės. Tai ar patenkinti jūsų draugai gyvenimu? 1 - labai nepatenkinti, 10 - labai patenkinti. Dešimt - atsakau ramiai, ir čia pat bandau perkratyt mintyse visus draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų visokeriopos laimės taisyklę. Whatever. Sakykim nėr tokių. Maksimalus pasitenkinimo įvertinimas šiek tiek išmuša iš vėžių moteriškaitę. Ji sekundę kitą neranda, kur tas dešimtukas anketoj, kurį reikia apibraukti.

Antras klausimas šiek tiek išmuša iš vėžių jau mane. Kokias parduotuves labiausiai mėgsta jūsų draugai? WTF? Maxima, Rimi ir t.t. Pradeda ryškėti tikrieji apklausos tikslai. Niekas juk neatsakinėtų į anketos klausimus apie maximas. Reikia įvilkti visa tai į apeliuojantį rūbą. Išdaviau, kad draugai mėgsta Mindaugo g. Maximą, ir kad eis piketuot, jei šita šventovė bus bent trumpam uždaryta, kaip kad jau neatleistinai yra įvykę pernai vasarą arba Kalėdų pirmą dieną. Negalima taip žeisti įtikėjusių jausmų.

Na, o paskui prasideda linksmybės. Kokia lietuviško verslo industrija yra stipri (bla bla, mažmeninė prekyba - suprask "maxima"), kokios lietuviško kapitalo įmonės daugiausia prisideda prie Lietuvos gerovės (bla bla - maxima?), na ir taip toliau, na ir panašiai. 

Užduodama keletas klausimų apie lietuvišką charakterį - ko mes galime pavydėti užsieniui, ir ko užsienis gali pavydėti mums. Norėjau sakyt, kad mums nieko nelieka, kaip tik pavydėt kai kuriam užsieniui alaus, na bet susidraudžiau - ką aš čia kaip koks - dar tik pietų metas, o jau apie alų.

Paklaustas, kas mano draugams svarbiau - pinigai, šeima ar Tėvynė - priesiekiau, kad svarbiausia Tėvynė, ir čia pat perkračiau mintyse draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų šią taisyklę. Sakykim, nėr tokių.

Pabaigai klausia manęs, kokia lietuviško kapitalo įmone aš galėčiau didžiuotis. Ir man iš kart prieš akis ta etiketė - "Lietuviško kapitalo įmonė". "Rinkuškių alus", sakau... O dar tik pietų metas...

Tai va. Buvau apklaustas. Kitą savaitę lauksiu pranešimų žiniasklaidoj, kad Maxima - geriausia parduotuvė pasaulyje.

Šiais laikais rašinėjančių yra daug. Ir daugėja. Susigalvoja žmonės įvairiausių temų ir jomis rašo. Skelbia savo raštus bloguose. Blogai būna įvariausi. Apie muziką, apie alų, apie sportą, apie poltiką. 

Yra blogai skirti maisto gaminimui, žaidimams kortomis, galų gale virtuviniams, arba, jeigu norite - baro - pašnekesiams (kaip kad maniškis).

Negaliu atsistebėti, kiek yra daug pasaulyje dalykų, kuriuos žmonės džiaugiasi galį aprašyti. 

Tą pastebėjo ir toks Russellas, sukūręs pastarojo meto visų blogų blogą, skirtą angliškoms kavinukėms-zabiegalovkėms, kuriose privalu užsisakyti "egg bacon chips and beans!". Ištisa filosofija, kaip viskas turi būti tokioj kavinėj. Puikios nuotraukos. Seilė tįsta.

(O kad sustiprinčiau įspūdį apie savo gourmet polinkius ir gabumus, pasižadu ir aš kada nors parašyti, ką ir kaip reikia daryt valgyt)

Nors ir balandžio 1-oji, tačiau norėčiau kai ką brūkštelti visai ne linksma ir ne juokinga tema. 

Turbūt jau girdėjote apie Kultūros ministerijos ir VšĮ "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" konfliktą dėl neva neskaidraus Europos kultūros sostinės programos lėšų panaudojimo. Konfliktas keistas atrodo jau ir tuo, kad viešai ginčijasi iš esmės įstaigos steigėja su pačia įstaiga, tačiau dar liūdniau viskas pasidaro, kai pabandai šiame konflikte įžvelgti simptomatiškai apgailėtiną Lietuvos kultūros administravimo būklę.

Kultūros ministerija, atlikdama audito procedūras, kurios ko gero labiau tiktų pelno siekiančiai organizacijai, o ne meno projektus organizuojančiai įstaigai, teigia, kad šiurkščiai pažeistos lėšų panaudojimo procedūros, viskas daroma neskaidriai ir pan. Štai šitoj vietoj šuo ir yra pakastas. Kultūros ministerija ir visi kiti kultūros funkcionieriai nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki dabar vis dar kiša Lietuvos meną ir kultūrą po sovietinio biurokratizmo mašina, narpliodama meninkus ir kultūros organizacijas į nepateisinamas ir nemotyvuotas biurokratijos pinkles. Meno projektai kišami po tuo pačiu volu kaip ministerijų mašinų pirkimas, patalpų remontas, biurokratų kelionės. Tik ar iš tiesų po tuo pačiu? Juk meno projektai ir kultūrinės iniciatyvos žūsta, o biurokratinis aparatas klesti.

Kultūros ministerija kaip institucija atsakinga už kultūros plėtrą ir vystymą, veikdama Lietuvos Respublikos vardu, iki šiol nepadarė nieko, kad būtų sukurta normali ir civilizuota Lietuvos kultūros finansavimo ir paramos sistema, užtikrinanti, kad menininkai būtų skatinami kurti, kad kultūros organizacijos būtų skatinamos rodyti iniciatyvą organizuojant projektus, kad kultūra ir menas nebūtų tik 60 metų gyvuojanti "Žaldokynė" (prisiekiu, nieko neturiu prieš šį spektaklį) arba tik ministro džiazo festivalis.

Ar ne laikas būtų turėti tokias meno ir kultūros projektų finansavimo taisykles, kurios neverstų menininkų bėgti nuo nesuvokiamos biurokratijos kuo toliau, o užtikrintų realią paramą ir palaikymą. Ar ne laikas sukurti realios menininkų finansinės autonomijos galimybę. Ar ne laikas nustoti vertinti meną ir kultūrą kaip statybų biznį?

Visiškai nekomentuodamas konkrečių faktų dėl lėšų skaidrumo, ir nebūdamas nei menininkas nei kultūros veikėjas, noriu tik palaikyti tų žmonių, kurie dirba su Europos kultūros sostinės renginiais ir stengiasi, kad nors kas nors pas mus įvyktų, siekius. Sėkmės jiems.

O ką manot jūs?

Pamenu, vienos iš geresnių trumpųjų atostogų buvo, kai praeitą vasarą su Martynu pakeliavom po Pamarį ir Žemaitiją. Pasivažinėjom mažų miestelių istoriniais grindiniais, aplankėm krašto dvarus ir bažnyčias, pasivaikščiojom takais per pelkes, o įspūdžius sutvirtinom Martyno puikiu alumi. 

Šios reminescencijos paskatino pažadėti sau, kad šią vasarą būtinai patyrinėsiu savo gimtųjų kraštų - Alytaus ir Prienų - neišvaikščiotus takus. Čia kažkada, genamas savo senos svajonės, klaidžiojau po internetinius puslapius apie miškus ir girininkus, ir ką gi - radau visai įdomių rekomendacijų, kokius gamtos paminklus verta aplankyti. 

Štai pavyzdžiui, anot Alytaus miškų urėdijos puslapio, negalima praleisti neaplankius Vidzgirio miško, kuris 1960 m. buvo paskelbtas botaniniu draustiniu. Jame veši 130 metų senumo ąžuolynas, didžiausias Lietuvos skroblynas. Draustinyje auga apie 350 augalų rūšių. Būtinai nuvažiuosim. 

Dar būtinai nuvažiuosim į Balkasodžio botaninį draustinį Dzirmiškių girininkijoje. Pasirodo, tai saugomas 240 ha ploto Nemuno slėnio termofilinių pušynų augalijos kompleksas su retų rūšių augalų augimvietėmis. Jame galima rasti tokių retų augalų kaip kalninė arnika, smėlyninis eraičinas, tamsialapis skiautalūpis.Va taip va.


Na ir žinoma nepraleisim Raudonojo akmens Norūnų miško 44 kvartale. Akmuo iš raudonojo granito, jo ilgis 2,5 metro, o plotis 1,8 metro. 

Prienų krašte gi dar kartą aplankysim Škėvonių geomorfologinį draustinį su jame esančiomis Nemuno kilpomis, na ir žinoma, Velniabliūdžio pelkę.

Tad kas norit gimtąjį kraštą geriau pažint, važiuojam kartu. Nepamirškit, kad dar miestelius reiks aplankyt su jų smuklėm ir aludėm. Vien ko vertas Balbieriškis su savo spirito gamykla. Sakau, gal pas Marčių reiks alaus bačką ta proga užsakyt.

Pirmoji absoliutaus "no-bullshit" Decibelų radijo, įjungto, užvesto ir vairuojamo Gojko Mitičiaus aka Nebyliojo Fleitisto, laida. Tu privalai paklausyt!

Nebūk ameba!
Ką pagauni, tą turi!

http://www.hardcore.lt/funk/radio/Decibelu-radijas-laida01-08-03-14.mp3

Matėt tuos intarpus per LTV, kur Mildažytė bando įteigti, kad reikia didžiuotis kažkokias neaiškiais tipais, nes matot jie iš Lietuvos kilę? 

Yra ten pasižymėjusių ir nusipelniusių personažų - neneigiu - tačiau, kai prieš pat kovo 11, geriausiu eterio laiku, sakoma, kad bolševikinei Rusijai davėm geležinį Feliksą, o ji mums, atatinkamai Dzeržinskio turgų ir NKVD rojų, na tai kažkaip nejauku darosi...

Na bet aš ne apie tai. Apie daug malonesnius dalykus.

Vartydamas blogų apie alų puslapius, užtikau štai šį. Skaniai skaitomas. Rekomenduoju prieš pietus. Šio blogo autorius - tūlas Thomas "Tom" Cizauskas. Maža to, kad bendravardis, bet panašu, kad dar ir lietuvis. Galbūt nedurnas. Svarbiausia, nusimano apie alų!

Va kuo didžiuotis reikia, draugai.

Rekomenduoju prie vyno taurės, alaus bokalo ar degtinės stikliuko paskaitinėti šiandieninį "Literatūros ir meno" numerį, kuriame be kita ko:

Straipsnis "Postomodernizmo įtaka maginiam mąstymui, arba magijos įtaka postmodernizmui"
Straipsnis "Roko ištakos 1970-ųjų Kaune"
Straipsnis "Metalo simfonija". Čia apie Metaliką su cituojamais lyrics'ais, įpintais į pasamprotavimus apie metalo ideologiją. Va tai va...

Ir dar šitas eilėraštis:

Šis bei tas apie Luiso Alberto Salvatjeros Stokholmo sindromą
by Aidas Jurašius

paėmė įkaitu mane
mano paties gyvenimas
o gal ir neapėmė
gal svetimų rankų priimtas
ir atiduotas buvau

gyvenimas keičia
vietas kuriose 
slepia mane
ir sergsti 
nuo pašalinių akių
bet kur aš ir eičiau
paleistas
žiemą basas

suriša kartais 
mane gyvenimas
mokesčiais sportu
karščiausiom naujienom
bet niekis
dar sužeisčiau ka nors
ar pats susižeisčiau
nesurištas
toks kerėpla būdamas

leidžia man
mano geras gyvenimas
žiūrėt televizorių
tad žinau aš 
būna žymiai žiauresnių gyvenimų
kur baisiau gerokai
elgias su įkaitais savo

maitina mane
kasdien mylimąja
mano gyvenimas
geras
blogas aš kartais
nedėkingasis
bado streiką paskelbiu
nebenoriu mylimosios

galvoju kartais
o ką 
jei pabėgčiau
nuo savo gyvenimo
bet ką tada
ką prievartaus švelniai
tas toks vienišas
mylimas
tas mano gyvenimas

gyvenimas geras
tas mano gyvenimas

 Bet gi koks ažiotažas sukilęs dėl to Tai Ką? ir Zima atgimimo!.. Kai pagalvoji, smagūs laikai buvo, tikėjom tuo, ką darėm, linksminomės. Aišku, dabar irgi linksma bus, tačiau jau vis tiek susimąstau, kaip čia begrojant neapsijuokus prieš savo keturiolikmetį krikšto sūnų, praeinantį Čekasino saksofono mokyklą. 

Bet vienas dalykas yra aiškus ir nepakitęs - FYAM, punk rock forever, two fingers in the air!!!

ps. Ai, ir labai džiaugiuosi, kad prisiminiau Salomėjos partiją.

Šį kartą paveikslais

Vakar dalyvavau diskusijoje su A. Kaušpėdu, kuri jo iniciatyva buvo apie ekologiją. Diskusija kai kurių daugžodžiaujančių dalyvių ("valdžia nieko nedaro, aplink vieni kyšininkai") dėka buvo tuščia ir niekur nevedanti, tačiau p. Kaušpėdas davė jai gerą pradžią, perskaitydamas straipsnį su James Lovelock mintimis apie pasaulio ateitį.

James Lovelock - Gajos teorijos kūrėjas, teigiantis, kad Žemė yra vieningas gyvas organizmas, turintis savo imuninę sistemą, galintis sirgti ir sveikti, apsisaugoti nuo neigiamų jo sveikatą įtakojančių veiksnių. Tai, ką išgyvename dabar - milžinišką užterštumą, miškų iškirtimą, beatodairišką žemės išteklių sunaudojimą ir iššvaistymą - visa tai sukels neišvengiamą apsauginę Žemės reakciją. Praktiškai ši reakcija jau prasidėjo. Žemė pradėjo siųsti pirmuosius globalaus atšilimo signalus. Anot Lovelock'o, Žemėje yra viskas susiję - nuo jos gelmių iki stratosferos - ir visa tai gali būti panaudojama išsigelbėjimui. Štai pvz., per paskutinius kelis milijonus metų Saulės temperatūra ženkliai padidėjo, tačiau Žemė savo biosferos dėka sureguliavo šią papildomą karščio bangą. 

Lovelock prognozuoja, kad Žemei reaguojant į katastrofišką žmogaus veiklą, iki 2025 m. vidutinė žemės oro temperatūra pakils 8 laipsniais, arkties ledynai ištirps, o taifūnai, tornadai ir žemės drebėjimų sukelti potvyniai taps kasdienybe. Iki 2040 m. didžioji dalis Amerikos, Kinija ir Indija taps dykumomis, o Majamis ir Londonas atsidurs po vandeniu. Gyventi tinkamomis taps tik šiaurinės teritorijos - Skandinavija, Sibiras. Kinai, dykumos stumiami, kelsis šiauriau - į Rusiją, todėl kinų-rusų karas neišvengiamas. Per trumpą laikotarpį žmonių skaičius sumažės nuo 6,5 milijardo iki 500 mln.

Pasak Lovelock'o, Žemei gelbėjantis, ji bus priversta sunaikinti ligos prežastį - žmogiškąją rasę. O po to Žemė pradės sveikti. Sveikimas gali trukti, ir šimtą tukstančių, ir milijoną metų, tačiau jis įvyks. Tik be žmonių.

Pesimistinis scenarijus, tačiau verčiantis susimastyti, ar ne? Padiskutuokim.

Čia dar apie Lovelock.

... o štai bičiulis Paul Nevermind, buvo vienas iš tikrai nedaugelio brolių ir seserų lietuvių, kurie galėjo paimti ir skaityti originalųjį Mažvydo "Katekizmą". Nerealu.