![]() | You are viewing Log in Create a LiveJournal Account Learn more |
Ankstyvą rytą pasikrovėme į išsinuomotą Tata Indica su vairuotoju ir išdūmėme į Goa oro uostą, kur tikėjomės rasti kokį nebrangų skrydį į Bombėjų. Bandymai nusipirkti bilietus internetu baigėsi nesėkme, nes indų aviakompanijų internetiniai puslapiai atsisakydavo priimti užsienietiškas kredito korteles. Indiška e-komercija - indams, vienu žodžiu.
Pakeliui supratome, kaip iš pagrindų skiriasi Maharaštra ir Goa. Tik pervažiavus sieną, pakelės pradėjo mirgėti nuo angliškų užrašų, alkoholio reklamų, barų ir restoranų neonų. Aiškiai matėsi, kad daugelis Goa verslų orientuoti į turizmo industriją, dirbančią vakariečiams. Dairėmės pro Tatos langą ir džiaugėmės, kad išbraukėm Goa iš mūsų kelionių maršruto.
Oro uoste pasitiko mus būriai automatais ginkluotų policininkų ir būriai iš autobusų virstančių lietuvių turistų, "pailsėjusių" Goa kurorte kokiam nors. Nu negali neatskirt lietuvių - kai pamatai blondinę su aptemptais šviesiai mėlynais džinsais, siuvinėtais stiklo karoliukais, baltom "špilkom" ir ryškiaspalviu makiažu - iš kart viskas pasidaro aišku. Vyrai - su baltais šortais, maikėm be rankovių ir tais rankinukais per petį. Jezusmarija, ale vot kurortinio turisto rūšis... Gerai, kad išbraukėm Goa iš savo maršruto...
Kasoj be problemų nusipirkom pigiausius bilietus į Bombėjų popietiniam skrydžiui. Pamokėm kasininkę naudotis kortelių nuskaitymo aparatu. Iš pradžių nežinojo iš vis kur tą kortelę kišti (teko parodyt), o kai aparatas paprašė pin'o, tai turbūt pagalvojo, kad sugadino ką nors. Edukacinę misiją įvykdėm sėkmingai, o moteriškė lengviau atsikvėpė, kai už mūsų stovėję pirkėjai pasisakė mokėsią grynais.
Skrydis į Bombėjų truko valandą, vargšės skrydžio palydovės net nespėjo visiems keleiviams maisto išdalint, nors bėgiojo po prakaitu. Bombėjus pasitiko mus savo pridvisusia popietės kaitra. Neilgai delsę, po trumpų, bet intensyvių derybų iš kažkokios fiktyvios "turizmo" bendrovės, kurią sudarė taksistas, trys indai ant kampo ir vairuotojas, išsinuomavom nepakeičiamą Tata Indica ir pajudėjom Nashiko link. Kas mus šiek tiek nustebino, kad iš tiesų tie indai ant kampo nė nebandė iš mūsų nusukti daug pinigų, plėšti negirdėtą kainą ar pan. Gal ir buvo kas nors lost in translation, tačiau galų gale suderėjom sąžiningas 6 ar 7 rupijas už kilometrą. Šitos Tatos prekinė išvaizda buvo prasčiausia iš visų iki tol buvusių, tačiau tai mums nelabai rūpėjo. Rūpėjo kuo greičiau dingti iš to Bombėjaus.
Autostrada Bombėjus-Nashikas (vietom asfaltuota, vietom nelabai) buvo kimšte prikimšta sunkvežimių, motociklų ir jaučiais traukiamų vežimų. Stūmėmės lėtai. Vėl teko pajusti lenkimo serpantinuose jaudulį. Šį kart naktinį.
Nashike atsiradom vėlai vakare, per daug neieškoję, apsistojom brangiam (indiškais standartais), nelabai tokių pinigų vertam viešbuty. Per dieną sukorę virš tūkstančio kilometrų, nelabai turėjom jėgų daryti viešbučių rinkos tyrimą.
Nashikas šiek tiek nustebino. Tikėjomės ramaus kultūros lopšio šventos upės vingių prieglobstyje, o patekom į 2 mln. didmiesčio beprotybę. Iš pradžių tai glumino. Bėgom iš Bombėjaus, bet nelabai kur pavyko pabėgt. Iš ryto išėję ieškot kito viešbutuko, nėrėm į moto-rikšų burzgimo ir išmetamų juodų dūmų pripildytas gatves, su šiukšlinais kelkraščiais, šiukšlynuose besirausiančiomis karvėmis ir rėkiančiais, bet ką parduodančiais prekeiviais. Ir dar tas karštis...
Vėliau paaiškėjo, kad pirmas įspūdis buvo jei ne klaidingas, tai bent neišsamus. Miestas buvo svetingas, įvairiapusiškas, visai nevarginantis ir neįkyrus. Suradom pigų jaukų viešbutuką pačiame centre, kur išsinuomojom šeimyninius apartamentus su ar ne 4 ventiliatoriais. Šie įrenginiai atskirai paminėtini, nes lydėjo mus visą kelionę, maišydami orą viešbučių kambarių palubėse ir darydami buvimą viduje visai pakeliamą ir netgi malonų.
Nashikas pirmiausia įžymus daugybe inuizmo šventyklų ir yra vienas iš pagrindinių piligrimystės centrų Indijoje. Skelbiama, kad pagal bendrą apsilankiusių piligrimų skaičių jis pasaulyje nusileidžia tik Mekai. Kas 12 metų mieste and Godavari upės krantų vyksta didžiulės masinės apeigos - Kumbhamela, kur švęsti susirenka arti 2 milijonų žmonių. Kasmet vyksta mažesnės šventės. Nashike yra bene 13 itin reikšmingų šventyklų, todėl dažnai sutiksi žmogų, kuris čia lankosi su dvasine misija. Sutikau vieną vidutinio amžiaus indą, kuris iš Delio atvyko melstis, kad neseniai mirusios mamos siela, išsivaduotų iš paskutinių žemiškų ryšių (kaip supratau - nenoro palikti savo šeimos) ir keliautų sau laisva į kitą pavidalą. Tokios maldos trunka apie 10 dienų ir tai yra paskutinė sūnaus pareiga motinai.
1 pav. Maudynės prie šventyklos
Gyvenome netoli pagrindinės miesto šventyklos - Panchavati. Ji, kaip beje ir dauguma kitų, stovi visai šalia minėtos šventos Godavari upės, kurioje vyksta ir apeiginės maudynės, ir plukdomi numirėliai į paskutinę kelionę, ir aukojamos gėlės dievams, ir skalbiama, ir plaunamos moto-rikšos, na ir šiaip vyksta gyvenimas. Įmerkiau ir aš vieną koją upėn. Sakau, gal futbolą žaidžiant padės.
Čia pat šalia šventyklų įsikūręs plataus masto daržovių, prieskonių ir apeiginių prekių turgus. Taip pat keletas kirpyklų (pora meistrų norėjo primygtinai mane nuskust), galanterijos parduotuvė, sulčių baras ir t.t. Viskas piligrimų patogumui.
Upės krantai sujungti vos ne kas 50 metrų esančiais tiltais, po kuriais taip pat vyksta gyvenimas. Kas miega, kas bendrauja, kas ratu susėdę suktinę suka. Kitame upės krante - prekeivių pasaulis - nuo apatinio trikotažo iki buitinės technikos ir aukso dirbinių. Kaip vieninteliai baltieji mieste sulaukėm nemažai dėmesio, tačiau jokio priekabiavimo, įkyraus bendravimo ar primygtinio siūlymo pirkti. Labai oriai tie indai elgėsi.
2 pav. Nashiko gražuolės
Dar Nashikas įžymus savo budistiniais kalne iškirstais Paandav urvais, kuriuose gyveno ir meldėsi budistų bendruomenės beveik 2000 metų. Įspūdingas dalykas iš tiesų. 24 uoloj iškirstos salės, įspūdingos Budos statulos, altoriai. Ir viskas iš vientiso akmens. Didžiosios salės su puikia akustika - kai užgiedojo trys besimeldžiantys vienoje iš salių, tai net šiurpuliukai kūnu ėjo. Iš tiesų įspūdingas, neįprastas ir keliantis pagarbą reginys.
3 pav. Paandav urvai
Paskutinė Nashiko įžymybė, kurią aplankėme, tai netoliese esantys Sula (Saulės) vynuogynai. Sudegustavom jų vynus (pusė bėdos tokie, neypatingi, bet ir ne blogi - po dviejų savaičių indiško alaus gėrimo - tikra atgaiva), nu ir ką.... Baigės atostogos....
Kitą dieną traukiniu parsigavom į Bombėjų, padarėm privalomą suvenyrų apsipirkimą, ir nespėjom nė apsidairyt, kaip vėl gėrėm alų Helsinkio oro uoste.
4 pav. Traukiny su laisvom vietom prastai
Ech... Tiek pamatyta, tiek nepamatyta....
Į budinčius klausimus atsakau - taip, patiko, taip, dar ten grįščiau.
Murudas - mažas žvejų miestelis/kaimelis, išsidėstęs ant pačio vandenyno kranto. Potvynio metu miesto palmių ševeliūra praktiškai mirksta vandeny.
1 pav. Murud Murud
Potvyniai ir atoslūgiai Indijos vandenyne plataus mosto - tai vanduo čia pat, tai reikia kėblinti iki jo kelis šimtus metrų. Atoslūgio metu Murude galima džiaugtis dideliu lygiu juosvo smėlio pliažu, kuriame vakarop tiesiog verda gyvenimas. Didžiausias džiaugsmas vaikams - paplūdymys tampa idealia aikšte kriketui. Kriketas - sportas Nr. 1 Indijoj. Indijos kriketo lyga - pati stipriausia ir turtingiausia pasaulyje. Garsus indų kriketo žaidėjas prie Murudo turi krevečių auginimo fermą. Štai taip.
2 pav. Atoslūgis. Taip palikti asmeninių daiktų nerekomenduojma, nes potvynis - daug greitesnis, nei galvojat
Murudo palūdymy pirmą kartą įmerkėm savo baltus neįdegusius kūnelius į Indijos vandenyną. Mums, norintiems šiaurietiškai atsigaivinti vėsiame vandenyje, teko nusivilti. Vandens temperatūra buvo aukštesnė už kūno temperatūrą. Nemeluoju. Vandenyne jaučiaus kaip vonioj. Ir tik išlipęs supratau tikrą atsigaivinimo esmę. Iki 30 laipsnių įkaitusioje atmosferoje buvo v-ė-s-u.
Murude praleidom pora neskubrių dienų ir į antros dienos pabaigą jau pradėjom galvoti apie galimybes gautis toliau į pietus. Tikslas - Ganpatipulė (parašyt galiu, ištart - vis dar ne), kaip paaiškėjo vėliau, pasiturinčių indų mėgstama poilsio destinacija.
Buvo svarstomi įvairūs nusigavimo variantai, skaičiuojamas laikas, kiek gali užtrukti nukeliauti tuos 350 km. autobusu ir traukiniu. Taip besvarstant, prie vieno iš gatvės užkandžių kioskelių, susipažinom su nauju draugu Adi, kuris yra jūrininkas, buvęs Rygoje, tačiau Klaipėdoje - ne. "Aah", pasakė jis, "you are from DAVAI people, I know". Suklasifikavo mus jis dėl turbūt dažnai vartojamo piktybinio žodžio - davai. Davai pasitariam, davai nusiperkam, davai einam, nu davai. Davai tai davai. Užsimezgė pokalbis.
Adis, papasakojęs apie plačią indų sielą, kultūrą, meilę žmogui ir taikai, jokiu būdu nerekomendavo grūstis i Ganpatipulę traukiniu. Tai užimtų labai daug laiko, o ir bilietų gali nebūti. Jis maloniai pasisiūlė suorganizuoti mums mašiną su vairuotoju, kuri už 6 rupijas per kilometrą, nugebens mus ten, kur reikia. Paskaičiavę ir šiaip ir taip, pavertę sumą į litus ir atgal, padalinę ant 4 žmonių, nusprendėm, kad suma sumarum visai nebrangu, todėl sutikom. Adis paskambino kur reikia ir pranešė, kad ryt 10 am prie mūsų viešbučio bus paduota mašina. Yes yes, very nice car, very nice, with AC. "Look", sake išdidžiai Adis, "how it's done in India. No contract, just a man's word".
Na ok, davai taip, jei taip.
Pavakarieniavę dar kartą sutikom Adį, tačiau šį kartą jis nebuvo nusiteikęs postringauti apie beribę Indijos žmogaus meilę taikai ir kitam žmogui. Išklausėme jo manifestą apie pūvančią vakarietišką demokratiją, apie artėjančią greitą Indijos komunistų (kuriems, pasirodo, jis priklausąs) pergalę, ir viso Indijos nomenklatūrinio korumpuoto valdžios elito išskerdimą. Mes su Andrium bandėm įsiterpti į jo kraujo šaukimąsi, apeliuodami į pasaulinę meilę, arkažkątai, tačiau jis tik labiau audrinosi, tad teko greitai atsisveikint, nesutarus politiniais klausimais....
Visgi, man regis, jie ten pastoviai kramto ne bananų lapus...
Adžio kraugeriškus vaizdinius teko skubiai nuplauti romu vietiniame permit roome.
Kitą rytą buvom jau bepradedą baimintis, kad politiniai nesutarimai su Adžiu sukliudys jam atsiųsti mums mašiną, tačiau kelios minutės po dešimtos, pasirodė balta Tata Indica. Operatyviai susikrovėm, atsilabinom su viešbučio šeimininku ir pajudėjom į pietus.
Kelionė niekuo perdaug neįsiminė, išskyrus keliomis furų avarijomis, beprotiškais lenkimais serpantinuose, pastoviu signalinimu ir įgytu vairuotojo įdegiu iki alkunės. AC, pasirodo, buvo extra charge, tad važiavom atsidarę visus langus ir kaišiodami pro juos galvas.
Didvyriškai kentėm karštį (pervažiavus kalnus ir nutolus nuo vandenyno, jis pasidarė piktesnis) ir pramogos dėlei bandėm atspėti indiško signalinimo ypatumus. Atsekėm, kad reikia signalint pajudant, stabdant, esant kelio posūkiui, privažiavus prie sankryžos, lenkiant, pamačius automobilį iš priekio, pamačius bet kokį gyvą padarą, ir dar kokiais 5000 atvejų. Signalint reikia pastoviai. Vėliau Bombėjuje važiavom su taksistu, kurio buvo signalas sugedęs, tai vargšas tiesiog buvo pasmerktas desperatiškai blaškytis ir galiausiai žūti Bombėjaus transporto džiunglėse. Arba signalini, arba stovi. Taškas.
Po 8 valandų kelionės, tiksliai pagal grafiką atvykom į Ganpatipulę, tikėdamiesi apsistoti Maharashtra Tourism Development Corporation - valstybinės turizmo kompanijos - apartamentuose. Paaiškėjo, kad apartamentus jie gali mums pasiūlyti tik nuo rytdienos, tad teko glaustis kažkokioj skylėj. Viešbutis skelbėsi esąs su wi-fi internet connection, bet sunku buvo tuo patikėti, nes routeris beviltiškai kabėjo laidų raizgalynėje, labiau tarnaudamas namu skruzdėlėms, nei ryšio įrenginiu.
Už naktį po langais skalijančius šunis, religinių fanatikų visą naktį mušamus būgnus ir kitas linksmybes mums buvo atlyginta kitą rytą. Įsikėlėm į prabangius MTDC resort'o apartamentus su milžiniška terasa ir vaizdu į palmėmis apaugusį geltono smėlio paplūdymį bei mėlyną vandenyną.
3 pav. Vaizdas
4 pav. Banginis
Ganpatipulė - tai miestelis, labiausiai tarp indų įžymus ne MTDC kurortu, o stebuklinga šventykla, stovinčia ant vandenyno kranto. Į ją iš visos Maharaštros suvažiuoja žmonės prašyti, dėkoti, aukoti ir t.t. Kadangi mes kaip tik pataikėm atsidurti Ganpatipulėj ant Indian holiday (vaikų mokyklinės atostogos), tai tokių piligrimų - nuo organizuotų religinių grupių iki turtingų, džipais važiojamų, verslininkų - buvo tikrai nemažai.
5 pav. Šventa šventykla
Mums Indian spiritual tourists visai netrukdė. Kaip tik buvo įdomu stebėti įvairius indiškos visuomenės pjūvius, spėlioti kaip veikia kastų sistema ir t.t. Ten pirmą kartą pamatėm, kad žmogaus darbas nieko nekainuoja, ir kad paprastus darbus dirbantys žmonės, pasiruošę iškęsti juodžiausias darbo sąlygas, kad tik turėtų tą darbą.
Ganpatipulėj jautėmės patogiai. Mėgavomės vandenynu, siesta vėsiame kambaryje, alumi ir geru maistu bariuke po palmėmis. Šis MTDC resortas turizmo komunikacijoje buvo paženklintas pliuso ženklu. Tai reiškė, kad restoranuose yra parduodamas alus, kas neabejotinai iš tikrųjų buvo šitos vietos pliusas. Merginoms užsimanius kokteilių, mums su broliu teko papraikaituoti, kol suradom vienintelį šitam šventam mieste permit roomą (spėjam, jokio permito jis neturėjo), kur įsigijom romo. Bariukas toks iš molio drėbtas, lentom dengtas, kieme pasislėpęs. Kontingentas atitinkamas. Teko surast drąsesnį vietinį, kol mums jį parodė.
6 pav. Baras. Viduj filmuoti ir fotografuoti draudžiama
Pasidarėm po, tipo, ajurvedinį masažą pašiūrėj po palmėm. Aš pasirinkau specialų masažą skaudančiai nugarai, nes tikrai kentėjau nuo per futbolą traumuotos nugaros skausmų. Nu ką jis ten man darė su tais karštais aliejais, tai juokas ėmė. Dabar nebeima, nes pradedu galvoti, kad skausmas dingo būtent nuo tos dienos ir daugiau nebepasirodė. Hmm...
Ai, ir dar buvau stebuklingai išgydytas vieno indų religinio guru, kuris bariuke prie šalia esančio stalo gėrė alų. Bebraidžiodamas basas per smėlį, nusimušiau kojos pirštą. Ištryško kraujas. Tai pamatęs, guru pasikvietė mane prie savo stalo, paseilėjo pirštą ir prispaudė jį prie mano žaizdos. Kai paleido, pasakė, kad jau esu sveikas ir man nėra dėl ko nerimauti. Dar davė abrozdėlį su savo atvaizdu. Aš nerimauti lioviausi, bet parėjęs į kambarį dosniai patepiau išgydytą vietą antibiotiniu tepalu. Kombinacija pasirodė esanti veiksminga. Taip buvau stebuklingu būdu išgelbėtas nuo kraujo užkrėtimo, karštinės ir per ankstyvos mirties.
Sveiki ir pailsėję, ruošėmės atsisveikinti su puikiu MTDC kurortu ir traukti į piečiausią Maharaštros kampą, kur, anot Lonely Planet, paplūdymiai verčia Maldyvus mirti iš pavydo.
Tempiau tempiau aš su tais įspūdžiais iš kelionės, tačiau šitas laisvas pusdienis tikrai kaip koks didžiausias priekaištas privertė sugrįžti prie prisiminimų. Savo pasiteisinimui, galiu pasakyti, kad buvau užsiėmęs ir tikraalus.lt puoselėjimu ir šiaip dėliojau mintis apie kelionę, tačiau pagaliau reikalas iš tikrųjų pribrendo.
O buvo taip.
Į lėktuvą Helsinkio oro uoste lipom gerai nusiteikę, mat, atskridę iš Vilniaus, gerą pusdienį praleidom tarp Gegužės 1-ąją švenčiančių suomių. Pas juos tai - universitetų absolventų diena ir proga vieną kartą metuose iš kandžių spintose atimti studentiškas kepuraites beigi, užsidėjus ant galvos, pravėdinti gatvėje. Kad nenumirtume iš juoko, besibraudami per kepurėtų suomių jūrą, greitai susiorientavom ir smukom suomiškon smuklėn. Tai tikrai nebuvo klaida. Barzdoto barmeno prie gal trisdešimčia kranų apginkluoto baro vaizdas nuteikė viltingai, o lenta per visą sieną išmarginta alų pavadinimais - dar viltingiau. Puikus pub'as! Apšilom Spitfire eliu, o tada barzdočius įpylė "fin-nish cham-pion beer". Žinoma, džiaugsmo pagautas, neįsidėmėjau jo pavadinimo, tačiau tokio gerai subalansuoto, puikios būklės Indian Pale Ale jau seniai buvau begėręs. Sakyčiau simboliška - prieš kelionę į Indiją.
Leisdamas pro ausis Natalijos pasiūlymus imti mažą vietoj didelio, įkaliau kelias pintukes to suomiško IPA, tad, kaip jau ir minėjau, nuotaika, lipant į lėtuvą buvo puiki.
Mumbai'us mus pasitiko savo rytiniu karščiu ir eilėmis prie pasų kontrolės, muitinės kontrolės, valiutos keityklos bei taksi booking-ofiso. Sąžiningai jas visas atstovėjom, ir nepraėjus nė valandai jau dardėjom geltonai-juodu taksi nuo signalų gaudžiančiomis miesto gatvėmis. Tikslas - Mumbajaus senasis centras - Kolaba. Ten turėjom susirasti viešbutuką, pasilsėti ir nuspręsti, kurion pusėn judėti artimiausiomis dienomis.
1 pav. Juodai-geltonas taksi
Mumbai (geras tonas reikalauja kirčiuoti pirmą skiemenį) - didžiausios Indijos valstijos Maharaštros sostinė. Gyvena Maharaštroj kažkiek tų šimtų milijonų žmonių, tiksliai nepamenu kiek, na maždaug kaip visoj Europoj. Mumbajuj gal 10 mln. 16? Dydžiu Maharaštra taip pat yra didelė, atleiskit už kalambūrą. Seniau Mumbai vadinosi Bombay ir man labiau patinka senasis pavadinimas. Na, bet ir naujas nieko. Skaičiau laikrašty, kad institucijos, žiniasklaidos priemonės, kurios savo pavadinimuose ar kitur dar vartoja Bombay pavadinimą, patiria didžiulį valdančios Maharaštros nacionalistų partijos spaudimą. Partija savo tikslu iškėlusi išgyvendinti bet kokius Bombėjaus likučius. Na bet patys indai Mumbai vadina Bombay, o Bombay - Mumbai, ir labai dėl to nesijaudina. Maharaštroj oficiali kalba - Marathi. Kaip mums buvo vėliau paaiškinta - hindu tinka kalbėti visoj Indijoj, bet Maharaštroj - pirmiausia marathi. Kai paklausėm, kuo jos skiriasi, gavom atsakymą, kad hindu labai paprasta, nesudėtinga kalba, na tokia kaip anglų. Tai va.
Pirmas įspūdis Indijoj? Jaučiausi didelis. Su savo, noriu pabrėžti, normaliu ūgiu ir svoriu, Indijoj buvau gerokai visus peraugęs. Mano mažasis brolis, kuris yra kiek čiuplesnis, irgi jautės nemažas. Tai, kad nelabai atitinkam indišką standartą vėliau patvirtino mūsų įsigyti marškiniai, kai man teko pirkti bene XXL dydį, o Andriaus nusipirktieji, neilgai delsę, suplyšo per pažastį. Tačiau daugiau nepatogumų dėl savo išmierų per visą kelionę nepatyrėm. Keturiese puikiai tilpom tiek į mažuliukus taksi, tiek į trivietes moto-rikšas, o vairuotojų garbei tenka pasakyti, kad jie nė karto neprašė sumokėti už papildomą svorį.
Lonely Planet pavilioti, apžiūrėjom nakvynės namus, kurie buvo apibūdinti kaip ridiculously clean, nice bargain, ar kažkaip panašiai. Teko nešti iš ten greitą kudašių, nes akivaizdu, kad mūsų ir Lonely Planet nuomonės nesutapo. Ką vėliau supratome, kad aklai ta knyga sekti tikrai negalima - kartais ji pataiko patarti, kartais tikrai šauna pro šoną. Tad nenusiminkit, jei kartais pasinaudosit nevykusiu patarimu. Kaip, pavyzdžiui, mes nenusiminėm.
Trumpai paklaidžioję gatvėmis, įrėmintomis puikiais, anglų valdymo laikais statytais namais, dabar jau apibyrėjusiais ir, na tokiais, indiškos priežiūros, bet nuo to dar paslaptingesniais, nusprendėm nieko per daug nespręsti. Brangiai apsistojom normalaus padorumo viešbutyje krantinės promenade su vaizdu į vandenyną. Visai šalia Indijos Vartų. Kaip balti žmonės.
2 pav. Indijos vartai
Sugriuvom į kambarius atsigauti po pirmojo kultūrinio, atmosferinio, bendravimo šoko. Kai kurie buvo didesniame, kai kurie (tie, kur daugiau sveria) mažesniame. Man tai buvo normaliai, stovėjau aš tvirtai. Net tas gatvių dvokas, sumišęs iš karvių, šunų, žmonių, atsiprašau, ekskremnententų, pūvančių atliekų, maisto, gaminamo tūkstančio prieskonių masaloje, kvapo, visai neerzino. Vėliau pagalvojau, kad tokio kvapo spalva galėtų būti geltona. Atrodė, kad visas oras yra taip nusidažęs. Ne veltui Andrius indiškus aromatus iškart įvardijo vienu - "suknisto kario" - vardu.
Pas berniukus su nenusakomo purvinumo portje uniformomis užsisakėm indiško alaus, šlovingojo Kingfisher. Oi jautė mano širdis, kai išeidinėjau iš suomiškos aludės, kad alaus perspektyva Indijoj bus ne kokia. Maža to, kad jo pastoviai reikėjo "gauti", tai dar jis ir nebuvo vertas tų pastangų... Na gerai, ką aš čia apgaudinėju - taip smagiai tas jų glicerininis lageriukas slydo gerkle (kai gaudavom), kad net daina. Taigi didvyriškai pakėlėm ir šį kultūrinį šoką.
Apie tą alaus gavimą. Na, jo nėra ant kiekvieno kampo. Kaip ir alkoholio apskritai. Jis pardavinėjamas arba viešbučių restoranuose, arba specialų leidimą turinčiuose baruose (permit rooms), arba specialiose parduotuvėse, kurias dažniausiai laiko sikhai, kažkodėl. Nežinau, gal mums ar baltiesiems apskritai ant kaktos parašyta "reikia alaus", nes kai vienam miestuke viešbučio savininko paklausėm "is there any market or shop", jis tipiškai sulingavo galva į šonus, pamojo ranka ir maždaug: "aah yes yes, beer shop beer shop". Mat indai linguoja galva į šonus, kai sako yes, ir viska kartoja du kartus. Kodėl - nežinau. Kaip ir nežinau, kodėl viešbučio savininkas (God bless him) mums iškart beer shopą nurodė.
It's been a while, eh?
Iš tiesų nuo paskutinio įrašo praėjo beveik mėnuo. Tačiau veltui laiko neleidau, tikrai ne. Be savo įprastinės, niekam neįdomios veiklos, užtikrinančios duonos kasnį ir kvortą alaus, buvau įsitraukęs į sodininkystės ir daržininkystės džiaugsmus. Sako, pasaulinės maisto krizės akivaizdoje žemės ūkis tampa itin pelninga industrija. Žėk, gal taip netikėtai, dieną kitą palaisčius, ir išdygs koks milijonas, a? Nežinočiau, ką daryt su tokiu derlium. Ar džiovint, ar kūlt, ar malt reikia? O gal užvakuot ir šaltai laikyt?
Kaip ten bebūtų iš tų apynių, kuriuos pasodinau prieš 3 savaites, milijono neišspausi. Tačiau džiaugsmo ir katučių plojimų - va tiek ir tiek! Apie šituos sodininkystės džiaugsmus papasakosiu žurnale tikrasalus.lt. Vėliau. Gal ryt.
Ai, taigi buvau atostogų i Indiją išvažiavęs. Grįžau. Patiko. Važiuočiau dar kartą. Čia taip atsakiau į pirmus esminius ofisinius klausimus, užduodamus grįžusiems iš tokių panašių kelionių. Išsamus iliustruotas reportažas irgi bus vėliau. Tikriausiai savaitgalį.
O tuom tarp, norėčiau visus vilniečius ir miesto svečius pakviesti į naująją galeriją "Tulips & Roses" , kur atidaroma nauja paroda "The Store". Prie viso to meno yra dar viena priežastis ten nueit, kuri aprašyta čia.
Alive and kicking!
All the respect for Masta Silent Flute!
http://www.hardcore.lt/funk/radio/Decibe
Išaušo nauja era, mielieji!
Nuo šiandienos savo veiklą pradeda Tikro Alaus Draugija ir jos informacinis oficiozas tikrasalus.wordpress.com, kuris greitai bus pasiekiamas ir per www.tikrasalus.lt.
Būdamas išdidžiu TAD'o nariu, kviečiu visus tikro alaus gerbėjus (ne, ne žudyti Vilniaus miesto svečius), bet skaityti tikrasalus.lt žurnalą, šviestis ir aktyviai jungtis į TAD veiklą!
Let the fine beer be with you!
Kipras rašė apie nepaprastai patikimus sociologinių tyrimų ir apklausų rezultatus.
Šiandien buvau apklaustas ir aš. Pasigavo vidury Gedimino pr. mane moteriškaitė (Rait tyrimai, berods), sako, ar galiu paklausti apie jūsų ir jūsų draugų pasitenkinimą gyvenimu (Lietuvoj - numykė). Aš toks visas penktadienio nuotaikos persmelktas, kramtomą gumą burnon ką tik įsimetes, sakau - klauskit.
Pirmas klausimas - iš esmės. Tai ar patenkinti jūsų draugai gyvenimu? 1 - labai nepatenkinti, 10 - labai patenkinti. Dešimt - atsakau ramiai, ir čia pat bandau perkratyt mintyse visus draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų visokeriopos laimės taisyklę. Whatever. Sakykim nėr tokių. Maksimalus pasitenkinimo įvertinimas šiek tiek išmuša iš vėžių moteriškaitę. Ji sekundę kitą neranda, kur tas dešimtukas anketoj, kurį reikia apibraukti.
Antras klausimas šiek tiek išmuša iš vėžių jau mane. Kokias parduotuves labiausiai mėgsta jūsų draugai? WTF? Maxima, Rimi ir t.t. Pradeda ryškėti tikrieji apklausos tikslai. Niekas juk neatsakinėtų į anketos klausimus apie maximas. Reikia įvilkti visa tai į apeliuojantį rūbą. Išdaviau, kad draugai mėgsta Mindaugo g. Maximą, ir kad eis piketuot, jei šita šventovė bus bent trumpam uždaryta, kaip kad jau neatleistinai yra įvykę pernai vasarą arba Kalėdų pirmą dieną. Negalima taip žeisti įtikėjusių jausmų.
Na, o paskui prasideda linksmybės. Kokia lietuviško verslo industrija yra stipri (bla bla, mažmeninė prekyba - suprask "maxima"), kokios lietuviško kapitalo įmonės daugiausia prisideda prie Lietuvos gerovės (bla bla - maxima?), na ir taip toliau, na ir panašiai.
Užduodama keletas klausimų apie lietuvišką charakterį - ko mes galime pavydėti užsieniui, ir ko užsienis gali pavydėti mums. Norėjau sakyt, kad mums nieko nelieka, kaip tik pavydėt kai kuriam užsieniui alaus, na bet susidraudžiau - ką aš čia kaip koks - dar tik pietų metas, o jau apie alų.
Paklaustas, kas mano draugams svarbiau - pinigai, šeima ar Tėvynė - priesiekiau, kad svarbiausia Tėvynė, ir čia pat perkračiau mintyse draugus, kurie, galbūt kaipo išimtis, patvirtintų šią taisyklę. Sakykim, nėr tokių.
Pabaigai klausia manęs, kokia lietuviško kapitalo įmone aš galėčiau didžiuotis. Ir man iš kart prieš akis ta etiketė - "Lietuviško kapitalo įmonė". "Rinkuškių alus", sakau... O dar tik pietų metas...
Tai va. Buvau apklaustas. Kitą savaitę lauksiu pranešimų žiniasklaidoj, kad Maxima - geriausia parduotuvė pasaulyje.
Šiais laikais rašinėjančių yra daug. Ir daugėja. Susigalvoja žmonės įvairiausių temų ir jomis rašo. Skelbia savo raštus bloguose. Blogai būna įvariausi. Apie muziką, apie alų, apie sportą, apie poltiką.
Yra blogai skirti maisto gaminimui, žaidimams kortomis, galų gale virtuviniams, arba, jeigu norite - baro - pašnekesiams (kaip kad maniškis).
Negaliu atsistebėti, kiek yra daug pasaulyje dalykų, kuriuos žmonės džiaugiasi galį aprašyti.
Tą pastebėjo ir toks Russellas, sukūręs pastarojo meto visų blogų blogą, skirtą angliškoms kavinukėms-zabiegalovkėms, kuriose privalu užsisakyti "egg bacon chips and beans!". Ištisa filosofija, kaip viskas turi būti tokioj kavinėj. Puikios nuotraukos. Seilė tįsta.
(O kad sustiprinčiau įspūdį apie savo gourmet polinkius ir gabumus, pasižadu ir aš kada nors parašyti, ką ir kaip reikia daryt valgyt)
Pamenu, vienos iš geresnių trumpųjų atostogų buvo, kai praeitą vasarą su Martynu pakeliavom po Pamarį ir Žemaitiją. Pasivažinėjom mažų miestelių istoriniais grindiniais, aplankėm krašto dvarus ir bažnyčias, pasivaikščiojom takais per pelkes, o įspūdžius sutvirtinom Martyno puikiu alumi.
Šios reminescencijos paskatino pažadėti sau, kad šią vasarą būtinai patyrinėsiu savo gimtųjų kraštų - Alytaus ir Prienų - neišvaikščiotus takus. Čia kažkada, genamas savo senos svajonės, klaidžiojau po internetinius puslapius apie miškus ir girininkus, ir ką gi - radau visai įdomių rekomendacijų, kokius gamtos paminklus verta aplankyti.
Štai pavyzdžiui, anot Alytaus miškų urėdijos puslapio, negalima praleisti neaplankius Vidzgirio miško, kuris 1960 m. buvo paskelbtas botaniniu draustiniu. Jame veši 130 metų senumo ąžuolynas, didžiausias Lietuvos skroblynas. Draustinyje auga apie 350 augalų rūšių. Būtinai nuvažiuosim.
Dar būtinai nuvažiuosim į Balkasodžio botaninį draustinį Dzirmiškių girininkijoje. Pasirodo, tai saugomas 240 ha ploto Nemuno slėnio termofilinių pušynų augalijos kompleksas su retų rūšių augalų augimvietėmis. Jame galima rasti tokių retų augalų kaip kalninė arnika, smėlyninis eraičinas, tamsialapis skiautalūpis.Va taip va.
Na ir žinoma nepraleisim Raudonojo akmens Norūnų miško 44 kvartale. Akmuo iš raudonojo granito, jo ilgis 2,5 metro, o plotis 1,8 metro.
Prienų krašte gi dar kartą aplankysim Škėvonių geomorfologinį draustinį su jame esančiomis Nemuno kilpomis, na ir žinoma, Velniabliūdžio pelkę.
Tad kas norit gimtąjį kraštą geriau pažint, važiuojam kartu. Nepamirškit, kad dar miestelius reiks aplankyt su jų smuklėm ir aludėm. Vien ko vertas Balbieriškis su savo spirito gamykla. Sakau, gal pas Marčių reiks alaus bačką ta proga užsakyt.
Pirmoji absoliutaus "no-bullshit" Decibelų radijo, įjungto, užvesto ir vairuojamo Gojko Mitičiaus aka Nebyliojo Fleitisto, laida. Tu privalai paklausyt!
Nebūk ameba!
Ką pagauni, tą turi!
http://www.hardcore.lt/funk/radio/Decibe
Rekomenduoju prie vyno taurės, alaus bokalo ar degtinės stikliuko paskaitinėti šiandieninį "Literatūros ir meno" numerį, kuriame be kita ko:
Straipsnis "Postomodernizmo įtaka maginiam mąstymui, arba magijos įtaka postmodernizmui"
Straipsnis "Roko ištakos 1970-ųjų Kaune"
Straipsnis "Metalo simfonija". Čia apie Metaliką su cituojamais lyrics'ais, įpintais į pasamprotavimus apie metalo ideologiją. Va tai va...
Ir dar šitas eilėraštis:
Šis bei tas apie Luiso Alberto Salvatjeros Stokholmo sindromą
by Aidas Jurašius
paėmė įkaitu mane
mano paties gyvenimas
o gal ir neapėmė
gal svetimų rankų priimtas
ir atiduotas buvau
gyvenimas keičia
vietas kuriose
slepia mane
ir sergsti
nuo pašalinių akių
bet kur aš ir eičiau
paleistas
žiemą basas
suriša kartais
mane gyvenimas
mokesčiais sportu
karščiausiom naujienom
bet niekis
dar sužeisčiau ka nors
ar pats susižeisčiau
nesurištas
toks kerėpla būdamas
leidžia man
mano geras gyvenimas
žiūrėt televizorių
tad žinau aš
būna žymiai žiauresnių gyvenimų
kur baisiau gerokai
elgias su įkaitais savo
maitina mane
kasdien mylimąja
mano gyvenimas
geras
blogas aš kartais
nedėkingasis
bado streiką paskelbiu
nebenoriu mylimosios
galvoju kartais
o ką
jei pabėgčiau
nuo savo gyvenimo
bet ką tada
ką prievartaus švelniai
tas toks vienišas
mylimas
tas mano gyvenimas
gyvenimas geras
tas mano gyvenimas
Šį kartą paveikslais
... o štai bičiulis Paul Nevermind, buvo vienas iš tikrai nedaugelio brolių ir seserų lietuvių, kurie galėjo paimti ir skaityti originalųjį Mažvydo "Katekizmą". Nerealu.